LTDaugeliui Lietuvos istorijos ir dailės mėgėjų Vilčinskio indėlis į XIX a. kultūrą pirmiausia siejasi būtent su Vilniaus albumu, o šis savo ruožtu asocijuojasi su garsiausiais buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės paminklais, jos iškiliausiais gyventojais bei gražiausiomis apylinkėmis: Dominikonų ir Aušros vartų gatvių „vedutomis“, Šv. Onos, Šv. Jono ir Misionierių bažnyčių apybraižomis, Vingio, Ribiškių ir Verkių panoramomis, Barboros Radvilaitės, Eustachijaus Tiškevičiaus, Vladislovo Sirokomlės portretais... Vilniaus motyvai vyravo jau pirmoje lietuviškoje Vilčinskio litografijų publikacijoje. Kalbu apie 1987 m. Zofijos Budrytės sukomplektuotą ir „Vagos“ leidyklos išleistą 24 faksimilių aplanką, kuris anuomet tarp laisvėjančios Lietuvos šviesuomenės sukėlė tikrą ažiotažą ir buvo nedelsiant pirkėjų išgraibstytas. Kaip ir daugelyje ankstesnių leidinių, naujajame kataloge taip pat dominuoja vilniana. Tačiau šiuokart ji nėra vienintelė nuodugniai išplėtota ikonografinė linija. Katalogo sudarytoja Diana Streikuvienė ne tik draugėn surinko, aprašė ir pakomentavo visus žinomus mūsiškėse bei Lenkijos atminties institucijose saugomus nuo 1846 m. šešiomis serijomis leisto Vilniaus albumo lakštus, bet ir atkreipė dėmesį į Vilčinskio sumanytus analogiškus Varšuvos ir Kyjivo albumus, kuriais iki tol lietuvių istoriografai bemaž nesidomėjo.Negana to, skyriuje „Kiti leidiniai“ autorė rado vietos Vilčinskio iniciatyvoms, susijusioms su Vilniaus senienų muziejaus rinkinių publikavimu, taip pat su iliustruoto laiškų popieriaus, Lenkijos bajorų herbyno bei keleto knygų leidyba ir katalikų medalikėlių gaminimu (kataloginius pastarųjų vertybių duomenis parengė Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos rinkinių skyriaus specialistė Regina Ablėnienė). Taigi galima teigti, kad naujajame sąvade vaizdu ir raštu nuodugniai pristatyti visi Vilčinskio rūpesčiu atsiradę ir iki mūsų dienų išlikę atspaudai, visi jo leidybinės veiklos aspektai. [...]. [Iš teksto, p. 399-400]