[Savas svetimas dainius. Adamas Mickewiczius lietuvių literatūros kanone (1883-1940). Viktorija Šeina] : recenzija

LTXIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje modernios lietuvių tautos „tėvai“ ir „motinos“, siekdami tiek „saviems“, tiek ir „svetimiems“ įrodyti, kad egzistuoja lygiavertė kitoms lietuvių tauta, turėjo įgyvendinti daugybę tikslų: ne tik mobilizuoti mases tautinio idealo tikslams įgyvendinti, bet ir sukurti šiuolaikinės tautos atributus: istorinį naratyvą, literatūrinį kanoną, tautinės teritorijos sampratą ir t. t. Recenzuojama Viktorijos Šeinos knyga skirta vienam iš šių atributų – literatūriniam kanonui sukurti, tiksliau – bene didžiausiam iššūkiui, su kuriuo susidūrė šio kanono kūrimas, t. y. lenkakalbės literatūros vietai lietuvių literatūros istorijoje. Tam, kad parodytų šios problemos aktualumą, autorė pasirinko neabejotinai reprezentatyviausią Lietuvos lenkakalbės literatūros autorių – Adamą Mickiewiczių (1798–1855) ir jo kūrybą. [...]. [Iš teksto, p. 385]