Nuosavybės teisės objekto reglamentavimo Lietuvoje probleminiai aspektai

LTStraipsnyje analizuojamas civilinės nuosavybės teisės objekto reglamentavimas Lietuvoje. Atskleidžiama, kad skirtingose daiktinės teisės doktrinose nuosavybės teisės objektas yra suprantamas skirtingai. Klasikinė daiktinės teisės doktrina nuosavybės teisės objektu pripažįsta tik materialų daiktą. O novatoriškoji daiktinės teisės doktrina nuosavybės teisę pripažįsta ne tik į materialų daiktą, bet ir į vertybes, neturinčias materialumo požymio – res incorporales. Toks pliuralistinis požiūris į nuosavybės teisės objektą šiandien yra pripažįstamas tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio valstybių teisinėse sistemose. Straipsnyje nurodoma, kad Lietuvoje įtvirtinta siauroji daikto samprata, teigiant, kad daiktas fiziniu ir teisiniu požiūriu nesiskiria. Tam, kad konkretus objektas galėtų būti pripažįstamas daiktu teisine prasme, straipsnyje autorius išskiria kriterijus, kuriuos toks objektas turi atitikti: 1) objektiškumo; 2) objektą turi būti įmanoma pasisavinti; 3) objektas turi turėti ekonominę vertę. Straipsnyje taip pat analizuojamas nematerialusis turtas kaip nuosavybės teisės objektas pagal Lietuvos teisinį reglamentavimą.Įstatymų leidėjas nepateikia jokio apibrėžimo, kuris leistų nustatyti, kurie objektai gali būti priskiriami CK 4.38 straipsnyje nurodytai „kito turto“ kategorijai. Todėl autorius, atsižvelgdamas į sisteminį teisės normų aiškinimą ir į teisės doktrinoje vyraujančias pozicijas, išskiria kriterijus, pagal kuriuos res incorporales objektas Lietuvos civilinės teisės sistemoje gali būti laikomas nuosavybės teisės objektu: 1) objektas privalo būti nematerialus; 2) objektas privalo turėti ekonominę vertę; 3) objektą turi būti įmanoma apibrėžti (specifiškumo reikalavimas); 4) objektą turi būti įmanoma faktiškai ar teisiškai pasisavinti ir priskirti asmens valdžiai. Pagrindiniai žodžiai: nuosavybės teisės objektas, daiktas, res corporales, nematerialusis turtas, res incorporales. [Iš leidinio]

ENThis paper analyzes the regulation of the object of civil property law in Lithuania. It reveals that separate doctrines of property law understand the object of property law differently. The classical doctrine of the law of property recognizes the object of the law of property only as a tangible object. The innovative doctrine of the law of property recognzes the right of ownership not only in respect of a tangible object, but also in respect of values which do not have the attribute of materiality – res incorporales. This pluralistic approach to the object of property law is nowadays recognized both in Lithuania and in the legal systems of other countries of the world. This paper points out that in Lithuania, a narrow concept of the object has been established, stating that an object in the physical and legal sense is not different. In order for a specific object to be recognized as a material thing in the legal sense, the author identifies the following criteria that must be met by such an object: (1) objectivity; (2) the object must be capable of being appropriated; and (3) the object must have economic value. The paper also analyzes the intangible asset as an object of property law under Lithuanian law. The legislator does not provide any definition to determine which objects can be included in the category of “other property” referred to in Article 4.38 CC.Therefore, taking into account the systematic interpretation of legal norms and the positions prevailing in legal doctrine, the author distinguishes the criteria according to which an object of res incorporales can be considered an object of property law in the Lithuanian civil law system: 1) the object must be immaterial; 2) the object must have economic value; 3) the object must be definable (specificity requirement); 4) the object must be capable of being factually or legally appropriated and assigned to a person’s power. Keywords: object of property law, thing, res corporales, intangible assets, res incorporales. [From the publication]

• Daiktai civilinių teisių objektų sistemoje / Vytautas Pakalniškis. Jurisprudencija. 2005, Nr. 71 (63), p. 76-85.
• Daiktinė teisė / Egidijus Baranauskas, Kęstutis Laurinavičius, Vytautas Pakalniškis, Dalia Vasarienė. Vilnius : Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010. 308 p.
• Dvi nuosavybės teisės istorijos : civilinio ir konstitucinio požiūrių susidūrimas / Ramūnas Birštonas. Privatinės teisės doktrina ir praktika: Liber Amicorum Vytautui Pakalniškiui / red. Ramūnas Birštonas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014. P. 222-242.
• Kai kurie daiktinės ir prievolinės teisės santykio probleminiai aspektai / Justas Sakavičius. Jurisprudencija. 2008, Nr. 5 (107), p. 42-49.
• Lyginamoji įkeitimo teisės reformos analizė : modernaus įkeitimo sampratos problemos / Andrius Smaliukas. Teisė. 2003, t. 46, p. 117-138.
• Nuosavybės teisės doktrina ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas / Vytautas Pakalniškis. Jurisprudencija. 2002, Nr. 28 (20), p. 69-79.
• Skaitmeninių objektų priskyrimas virtualiajai nuosavybei ir jų teisinis kvalifikavimas / Eimantas Kadys. Teisė. 2024, t. 131, p. 157-171.
• Turto samprata Lietuvos civilinėje teisėje / Asta Jakutytė-Sungailienė. Socialinių mokslų studijos. 2009, Nr. 3, p. 213-227.