Apžvelgiant dainotyros horizontus
LTŽengti į platesnius mūsų dainotyros barus ir bus paskatinusi pažintis su folklorine medžių traktuote. Tiesiog ir toliau mane domino ir traukė iš naujo apmąstyti praeities bendruomenes telkusią dainų kūrybą, pasigilinti į mažiau tirtus arba visai išleistus iš akių dainuojamosios tautosakos aspektus, žinoma, atsiremiant į tai, kas jau aprašyta ankstesnių autorių. O gilintis reikėjo naudojantis kultūrinės atminties prieigomis, stebint istorinę dainų tradiciją iš dabarties pozicijų, kitaip tariant, jau gerokai po gyvosios dainų tradicijos saulėlydžio. Kiek tai pasiteisino išliekamosios vertės požiūriu, nesiimu spręsti, esu tik dėl vieno tikra: dirbti su dainomis nebuvo nei sunki prievolė, nei vien kokia nors nemaloni, privalomoji ar rutininė mokslinės veiklos našta. Nors dainos, kaip ir kitas folkloras, šiandien gali mums atrodyti kaip negyvas, sustingdytas, praeityje pasilikęs pasaulis, tačiau jame vis dar slypi lig šiol nepastebėtų ar neiššifruotų aktualių užtekstinių nuorodų, todėl jų ieškoti tekstuose, o ypač pasitelkiant jų sociokultūrinius ir kitokius kontekstus – įdomu ir prasminga, net jei ir išlieka diskusinių akcentų. [Iš teksto, p. 217]
