Metaforinis mirties temos kodavimas lietuvių laidotuvių raudose

• Metaphor Encoding of Death Theme in the Lithuanian Funeral Laments
• Metaphorische Kodierung des Todesthemas in den Totenklagen der Litauer

LTLietuvių, kaip ir kai kurių slavų, finougrų tautų, laidotuvių raudose pastebimas nuoseklus metaforinis mirties temos kodavimas. Tiesiogiai įvardyti mirtį vengiama, todėl žodžiai mirtis, mirti, mirusysis, velionis ir kita su mirtimi bei laidotuvėmis susijusi leksika raudose keičiama metaforiniais substitutais. Tokio tiesioginės raiškos vengimo ištakos susijusios su tabu (kai manyta, jog ištarus žodį galima prisišaukti tuo žodžiu vadinamą reiškinį), o šios metaforų grupės motyvacija yra pagrįsta tradicine mirties ir pomirtinio gyvenimo samprata. Vienas pagrindinių raudų vaizdinių yra mirties – kelionės metafora. Liaudies tikėta, kad po mirties velionis iškeliauja anapus ir ten jo egzistencija tęsiasi kitomis formomis. Mirusieji raudose metaforiškai vadinami keliauninku, svečiu, viešnia. Mirusysis laidotuvių apeigų metu pradedamas suvokti kaip anapusinės bendruomenės narys, todėl buvusiam sociumui jis tampa svečiu, laikinai čia esančiu. Raudose mirties faktas tiesioginės reikšmės veiksmažodžiais mirti, numirti nusakomas labai retai, dažniausiai tai įvardijama leksemomis atsiskirti, iškeliauti, palikti, taip pabrėžiant mirusiojo atsiskyrimą nuo artimųjų, kaimo bendruomenės. Karstas raudose metaforiškai vadinamas nameliu, dvareliu, budinkėliu, pirkia, o kapas ir kapinės – aukštu kalneliu. Anapusinis pasaulis raudose vadinamas tėviškėle, didele šalele, tolima šalele. Raudose, kuriomis apraudamas jaunas miręs žmogus, išryškėja metaforinė mirties (laidotuvių) – vestuvių paralelė. Laidotuvių – vestuvių paralelę patvirtina ir etnografiniai duomenys, pavyzdžiui, jauna mirusi mergina buvo aprengiama nuotakos drabužiais. Gyvenimo ciklo ritualų visuma reikalauja praleistas apeigas įtraukti į vėlesnes, todėl vienos neįvykusios gyvenimo ciklo sintagmos požymiai perkeliami kitai (vestuvių – laidotuvėms). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Metaforos; Mirties tema; Raudos; Metaphor; Deth theme; Lament.

ENLaments of Lithuanians, as of some Slavs and Finno-Ugrs, include consistent metaphor encoding of death theme. Direct indication of death is avoided, thus in laments words death, to die, dead person, late and other lexis related with death and funeral have their substitutes. It originates from taboo (saying a word could invite the named event) and motivation of such metaphor group is based on the conception of traditional death and afterlife. One of the lament images is the metaphor of death journey. It was believed that after death the late launches into eternity and there his existence gets other forms. In laments the dead are called as itinerant, guest, houseguest. During the funeral the dead person is perceived as community member, thus he becomes a temporary guest. Death fact in the verbs of direct meaning to die, to pass away is rarely expressed, but more often in lexemes to part, to pass on, to leave, thus emphasising the separation of the dead from his close people, village community. Metaphorically, coffin is called little house, little estate, budynek, cottage, whilst the grave and graveyard are known as high hill. The beyond is called little native land, big or faraway country. Mourning the young dead man, laments disclose metaphoric parallel of death (funeral) and marriage. This parallel is proven also by ethnographic data, for example, young dead girl would be dressed in bride’s clothes. Life cycle rituals require that the missed rites are included into later ones, thus, the features of life cycle syntagma are transferred to the other one (marriage and funeral).