Ko bijota sovietmečiu: kasdienių baimių raiška miesto sakmėse ir ganduose : recenzija

LTKnyga anotacijoje pristatoma kaip pirmasis antropologinis ir folkloristinis tyrimas, skirtas sovietinio žmogaus baimėms. Tokios baimės aptariamos šmaikščiai, o kai kurios dabar jau atrodo komiškos ir nerimtos. Tai socialinio, kultūrinio, etninio, alimentarinio pobūdžio baimėmis grįsti gandai ir pasakojimai, kad, pavyzdžiui, iš užsienio atvežti džinsai būdavę specialiai iš anksto apkrečiami utėlėmis; kiniškame kilime naktimis išryškėdavęs Mao Dzedongo portretas; vokiečių karo belaisviai savo statytų namų konstrukcijose slapčia įspausdavę svastikos ženklus; po miestus važinėdavusios juodos, žmones grobiančios „Volgos“; iš amerikiečių lėktuvų ant bulvių laukų buvę barstomi kolorado vabalai; giros cisternose plūduriuodavęs nuskendusio gyvūnėlio lavonas; į kramtomąją gumą būdavę dedama grūsto stiklo ir taip toliau. Visų knygoje aptartų gandų ir miesto sakmių, žinoma, čia neišvardysiu. Knygoje autorės apžvelgia daugybę skirtingų ar vos šiek tiek varijuojančių siužetų. Kad skaitytojai nepaklystų šioje dar menkai pažįstamoje medžiagoje, knygos pabaigoje tyrėjos pridėjo sukauptų svarbiausių siužetų tipų rodyklę, pateikė ir svarbesnių folkloristikos bei antropologijos terminų, vartojamų šiame tyrime, žodynėlį. Iš tiesų toks tyrimas – ne straipsnio ar studijos, o knygos apimties – yra pirmasis bandymas sistemiškai išnagrinėti sovietines baimes ir jų raišką miesto folklore. Iki tol tokie reiškiniai rusų tyrėjų analizuoti tik kaip atskiri fenomenai mažesnės apimties publikacijomis4. Užsienio tyrėjų darbuose taip pat atkreipiamas dėmesys į baimę kaip pagrindinę emociją, maitinančią gandus ir miesto sakmes. Čia paminėtina nedidelės apimties Veronique Campion-Vincent knyga „Paranojiška visuomenė, sąmokslo teorijos, grėsmės ir netikrumas“ (2005). [Iš teksto, p. 183]