Nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rinkinių iki Valdovų rūmų muziejaus

LTNacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Minint simbolinį Lietuvos muziejininkystės 200 metų jubiliejų, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad muziejų ištakos Lietuvoje turi kur kas gilesnes tradicijas, koreliuojančias su europiniais kultūriniais procesais. Įvairių retenybių, brangenybių, meno kūrinių, knygų, kitų relikvijų kolekcionavimas, didžiavimasis šiais ankstyvaisiais rinkiniais, jų demonstravimas, specialus saugojimas ir yra muziejininkystės ištakos. Kaip ir kitose Vakarų ar Vidurio Europos valstybėse, tokie ankstyvieji muziejiniai rinkiniai Lietuvoje ir Lenkijoje pradėti formuoti jau XVI a. paskutinių Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovų, turėjusios ne tik noro, bet ir galimybes juos kaupti. Šia tradicija pasekė ir žymiausi Lietuvos didikai, tęsė ir Vazų dinastijos valdovai. Pabrėžtina, jog tokie protomuziejiniai rinkiniai nebuvo vien finansinė investicija. Kaip liudija rašytiniai šaltiniai, jau Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas bei kiti jų amžininkai, geriau pažinę Europos dvarų papročius, vertino ne tik kaupiamų daiktų materialią vertę, medžiagiškumą, bet ir retumą, meniškumą, tematiką, kitas išskirtines savybes, taip pat jų senumą, akcentavo menamą ar tikrą atributavimą. Rinkiniai saugoti specialiose patalpose, buvo sudaromi jų registrai, vertybės rodytos ypatingiems svečiams, perduotos iš kartos į kartą, dovanotos valstybei (pilietinei visuomenei). Kolekcijos tapo neatsiejama šeimininko (valdovo atveju ir pačios valstybės) išskirtinio statuso, dvaro reprezentacijos, tiesiog Renesanso epochos kultūringumo, humanistinio išsilavinimo, tuomečio modernumo, „europietiškumo“ manifestavimo svarbiu žymeniu. [Iš teksto, p. 8]

ENVarious collections of rarities, jewelry, artworks, books, and other treasures amassed by the 16th c. rulers of Lithuania, and partly kept in the Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle, can be considered as Lithuania’s proto-museum collections. Because of the complicated historical circumstances, these collections were scattered, and the building which once housed these museum collections was leveled to the ground. The Palace of the Grand Dukes of Lithuania, which was reconstructed in 2009, and the national historical residence type of museum that was established in it, will have to continue the traditions of the former residence of the Grand Dukes of Lithuania in the types of collections that it builds and in the kinds of exhibitions that it makes. The museum will try to recreate both historic and symbolic functions and meanings of the former Palace and be open to the public. In reconstructing the Ducal Palace and building its collections, we ran into the same kind of the problems faced by many other Central European countries whose national history and the fate of its cultural heritage was similar to ours. It should be noted that the Palace Museum is very proud of its large and unique archaeological collections, which will be displayed in the same place where they were found. In a relatively short time, a valuable and important collection of interior furnishings has been amassed, which will help us to recreate, on a scholarly basis, the interior spaces of the Palace. These furnishings were typical to the palaces and manors of Lithuania at that time and will, in part at least, compensate the national collections for the great cultural losses suffered in this field.The collections of the Palace Museum, which hopefully will remind us of the original Palace collections, will be displayed in two large interior spaces: the archaeological displays will be in the basement and the interior furnishings – on the first and second floors in a series of halls representing the differing architectural styles of the Palace (from Gothic to Baroque). There will be two additional exhibition routes related to the musical and everyday life of the Palace. In the future we are planning to have some additional displays devoted to the Palace treasury and the Arsenal. All these displays will differ methodologically. Some of the gaps will be filled by Lithuanian iconography from abroad – for example, by copies of portraits depicting Lithuania’s rulers. We hope that at least half of the Palace’s museum spaces will be opened to the public in 2013 when Lithuania chairs the European Union Council, and in this way continue to commemorate the bicentennial of Lithuania’s museums. [From the publication]