COVID-19 pandemija ir karas Ukrainoje: eufemizmų ir disfemizmų vartojimas viešajame diskurse latvių, lietuvių ir rusų kalbose

LTXXI a. trečiasis dešimtmetis yra prasidėjęs naujais išbandymais žmonijai – COVID-19 pandemija ir Rusijos sukeltu karu Ukrainoje. Šie pastarųjų trejų metų globalinio masto įvykiai paveikė ir kalbos vartojimą: demokratinėje visuomenėje apie tai, kas vyksta, reikia kalbėti, aiškinti ir informuoti, be to, kalba į šiuos įvykius aktyviai reaguoja. Pandemija visuomenę suskaldė pagal žmonių požiūrį į virusą: jo šalininkus ir neigėjus. Prasidėjus vakcinavimui, visuomenė dar akivaizdžiau pasidalijo į dvi nesutaikinamas stovyklas: vakcinų palaikytojus ir neigėjus. Kalboje radosi naujų žodžių, didėjo emocinis ekspresyvumas ir žodinė agresija, o apibūdinant priešingas puses būdavo plačiai vartojamos dvi poliariškos kalbos priemonės – eufemizmai ir disfemizmai. Kovido pandemijai nepasibaigus, pasaulį sukrėtė kita tragedija – Rusijos įsiveržimas į Ukrainą. Brutalus karas ir ukrainiečių įnirtingas priešinimasis suaktyvino eufemizmų ir ypač – politinių disfemizmų vartojimą. Pastarieji ilgai (po SSRS žlugimo ir nepriklausomybės atkūrimo Latvijoje ir Lietuvoje) buvo leksikos pasyviajame sluoksnyje. Straipsnio empirinė medžiaga rodo, kad viena pusė stengiasi dalykus vadinti tikraisiais vardais, nevengdama ir įvairių disfemizmų, o kita tai daro selektyviai, naudodama melą ir dezinformaciją, gausiai vartodama ir eufemizmus, ir disfemizmus, karo pradžioje bandžiusi visus priversti juos vartoti. Tačiau demokratiniame pasaulyje, taip pat Ukrainoje, iš Rusijos oficialiojo eufemistinio kalbos stiliaus šaipomasi, tad gimsta nauji eufemizmai ir disfemizmai. Fizinės agresijos aplinkybėmis abi pusės taiko ir žodinę agresiją, ir ironiją. Taigi, politinių eufemizmų ir disfemizmų vartojimas, ypač karo sąlygomis, nemažės.Į straipsnį įtraukti eufemizmai ir disfemizmai įvardija minėtus įvykius – pandemiją ir karą Ukrainoje – latvių, lietuvių ir rusų kalbomis. Gretinant konkrečius eufemizmus ir disfemizmus, konstatuota, kad kai kurie iš jų yra bendri abiejuose – ir pandemijos, ir karo diskursuose (pvz.: 'Voldemortas' ‘kažkas, ko bijoma vadinti tikruoju varduʼ; 'putinistai', 'putleristai', 'vatnikai' ‘Rusijos propagandos vartotojai ir skleidėjaiʼ). Tik COVID-19 diskurse universalus yra disfemizmas 'kovidiotas', plačiai taikytas apibūdinti bet kuriam asmeniui, pandemijos metu besielgiančiam kitaip, nei elgiasi ar galvoja disfemizmą vartojantis žmogus. Disfemiškai vartojamos leksemos 'fašistai', 'nacistai' laikomos universaliomis tik karo Ukrainoje diskurse, nes jas bei vedinius ir junginius su jomis (pvz.: 'ukrofašistai', 'nacistų režimas' vs. 'fašistai', 'rašistai') viena kitai taiko abi kariaujančios pusės. Pandemijos diskurse vediniai ir junginiai su šiomis leksemomis (pvz., latv. 'covidfašistu banda') būdavo skiriami tik valdžios atstovams ir valstybių oficialų kursą (atseit, diktatūrą) palaikantiems asmenims pavadinti. Ir pandemijos, ir karo Ukrainoje realijoms pavadinti sukurta ir įvairių naujadarų (situacinių disfemizmų). Palyginus trijų kalbų medžiagą, išryškėja tiek apžvelgiamų kalbos reiškinių universalumas, tiek jų perėmimo galimybė. Esminiai žodžiai: eufemizmai, disfemizmai, COVID-19 pandemija, karas, viešasis diskursas. [Iš leidinio]

ENThe 2020’s kicked off with a number of new challenges for the human kind: the COVID-19 pandemic and the war that Russia started in Ukraine. These global events of the past three years have affected the way we use language as well: a democratic society needs to talk about what is happening and have everything explained and be informed about it; besides, language has responded to these developments rather vigorously. The pandemic has divided the society in two based on how the people approach the virus: its believers and its deniers. With the advent of vaccines the society split even further into two irreconcilable camps: those who supported the vaccines and those who were against them. Language saw an influx of new words, emotional expressiveness and verbal aggression were on a rise, and two polar linguistic tools, euphemisms and dysphemisms, were being used to describe the opposing factions. The COVID pandemic was not over yet when, in February of 2022, the world was shaken by yet another tragedy as Russia invaded Ukraine. The brutality of the war and the fierce resistance on the part of the Ukrainians triggered the use of euphemisms, and politically tinted dysphemisms in particular, which had existed at the passive level of the vocabulary for a long time (following the collapse of the USSR and the restoration of independence in Latvia and in Lithuania). The empirical material of this article shows that one side tries to call a spade a spade without avoiding the use of various dysphemisms, while the other does it selectively, using lies and misinformation, using both euphemisms and dysphemisms in great abundance, attempting to force everyone to use them at the beginning of the war. However, in the democratic world, as well as in Ukraine, Russia‘s official euphemistic style of speech has been met with ridicule, leading to the creation of new euphemisms and dysphemisms.During situations of physical aggression, both sides also use verbal aggression and irony. Thus, the usage of political euphemisms and dysphemisms will not see any sort of decline, especially in a state of war. The euphemisms and dysphemisms featured in the article are used to designate said events – the pandemic and the war in Ukraine – in the Latvian, Lithuanian, and Russian languages. A juxtaposition of the specific euphemisms and dysphemisms has established that some of them are common in both discourses: that of the pandemic and of the war (for example, 'Voldemort': ‘something that others are afraid to call by its real name’, 'putinistai' // 'putleristai' // 'vatnikai': ‘users and disseminators of Russian propaganda’). Only with the discourse of COVID-19, the universal dysphemism is covidiot, which is widely used to describe any person who, during the pandemic, behaves differently than the person using this dysphemism acts or thinks. However, used dysphemically, lexemes fascists, Nazis are considered universal only in the discourse of the war in Ukraine, because the two warring sides apply them and derivatives and compounds thereof (e.g., 'Ukrofascists', 'Nazi regime' vs. 'Fascists, ruscists') with reference to one another. In the discourse of the pandemic, derivatives and compounds with these lexemes (e.g. Latvian 'covidfašistu banda' ‘covid-fascist gang’) were applied only to government representatives and persons supporting the official line of the state (the alleged ‘dictatorship’). Various new words (situational dysphemisms) have also been created to describe the realities of both the pandemic and the war in Ukraine. A comparison of material from the three languages highlights both the universal nature of the reviewed language phenomena, and the possibility of their adoption. Keywords: euphemisms, dysphemisms, COVID-19 pandemic, war, public discourse. [From the publication]

• Lietuvių kalbos eufemizmai: raiška ir motyvacija : disertacija / Marius Smetona. Vilnius, 2015. 1 pdf (192 p.).
• (Ne)mandagumo raiška nusikaltimų diskurse : įvardijimo aspektas / Sigita Jakimovienė. Lietuvių kalba. 2017, 11, 1 pdf (22 p.).
• Politinė eufemizacija publicistinių straipsnių antraštėse / Irena Smetonienė, Danutė Daučiūnaitė. Kalbotyra. 2014, t. 66, p. 120-142.
• Rimvydo Valatkos komentarų apie Rusijos ir Ukrainos karą ypatumai: stilistinis aspektas / Agnė Aleksaitė. Lietuvių kalba. 2023, 18, p. 114-133.
• Senoji ir naujoji eufemija. Grafinė eufemija elektroniniame diskurse / Robertas Kudirka. Lietuvių kalba. 2012, 6, 1 pdf (9 p.).
• Tropų fenomenas ginčytino teksto ekspertizėse / Regina Koženiauskienė. Žmogus ir žodis. 2009, 1, p. 52-60.