Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai

LTLietuviškai užrašytus Lietuvos oikonimus tradiciniais laikome tokius, kurie toje vietovėje atsirado pirmiausia, buvo vartojami vietinių gyventojų ir kurių dauguma sudėtinių dalių (šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė) yra lietuviški. Lenkiškai užrašytus etninių lietuvių žemių oikonimus lietuviškos kilmės laikome tuos, kurių bent viena dalis (šaknis, priesaga, priešdėlis ar galūnė) išliko lietuviška. Netradiciniais Lietuvos oikonimais laikome vėliau atsiradusius svetimos kilmės oikonimus. Rytų Lietuvoje ištyrus 3720 oikonimų (7455 formos lietuvių ir lenkų kalbomis) matyti, kad 98 proc. autentiškų lietuviškų oikonimų ir per 60 proc. suslavintų oikonimų išlaikė lietuvių kalbos požymius. Slavų kalbų įtaka oikonimams čia labiau pradėjo reikštis nuo XVI a. Einant nuo Daugpilio pusės link Vilniaus tarp lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškų elementų vis mažėja: Ignalinos rajone jų buvo 79,1, Švenčionių r. – 70,7, Vilniaus r. – 65,5, Vilniaus mieste – 45,5 proc. Už šio miesto į kitas puses lietuviškų oikonimų formų vėl daugėjo – Trakų r. jų buvo 69,3, Šalčininkų r. – 59,6 proc. Kiekviename valsčiuje tarp apslavintų oikonimų dažnai atpažįstamos autentiškos lietuviškos jų formos. Pavyzdžiui, Vilniaus r. Nemenčinės valsčiuje 'Ąžuolinė' oficialiai lenkiškai rašyta 'Użalino', 'Darželiai' – 'Doržele', 'Kiaulamedžiai' – 'Kiewlomiedzie', 'Rudausiai' – 'Rodowsie', 'Santaka' – 'Santoka', 'Skersabaliai' – 'Skiersobole', 'Šeškučiai – Szaszkucie, Vyžukalnis – Wižukalnia. Čia išlaikyti ir lietuviški bendriniai žodžiai, tarmiškos vilniškių formos, sudurtiniai oikonimai Juodė (Joda), Geniai (Gienie), Kvakšiai (Kwaksze), Sala (Soła); Geležiai (Giełaże), Klišabalė (Klisza Błoto), Gudaraistis (Gudorojście) (Maišiagalos vlsč.). Esminiai žodžiai: rytų Lietuva, oikonimai, tradicinės formos, suslavinti oikonimai. [Iš leidinio]

ENInvestigation of 3720 oikonyms in Eastern Lithuania (7455 forms in Lithuanian and Polish) shows that 98% of authentic Lithuanian oikonyms and over 60% of Slavified oikonyms have retained the features of the Lithuanian language. The influence of the Slavic languages on oikonyms began to be more pronounced here in the XVIth century, and Vilnius was the centre of slavification. Going from Daugavpils towards Vilnius, the Lithuanian elements of the Polish-written oikonyms were decreasing: in Ignalina district there were 79.1% of them, in Švenčionys district – 70.7%, in Vilnius district – 65.5%, in Vilnius – 45.5%. To the other sides of this city, the forms of Lithuanian oikonyms increased again: in Trakai district there were 69.3% of them and in Šalčininkai district 59.6%. Authentic Lithuanian forms are often recognized among Slavified oikonyms in every district. For example, in Nemenčinė (Vilnius district), 'Ąžuolynė' was officially written in Polish 'Użalino', 'Darželiai' – 'Dorżele', 'Kiaulamedžiai' – 'Kiewlomiedzie', 'Rudausiai' – 'Rodowsie', 'Santaka' – 'Santoka', 'Skersabaliai' – 'Skiersobole', 'Šeškučiai' – 'Szaszkucie', 'Vyžukalnis' – 'Wiżukalnia'. Lithuanian common words, dialectal Vilnius forms, compound oikonyms 'Juodė' ('Joda'), 'Geniai' ('Gienie'), 'Kvakšiai' ('Kwaksze'), 'Sala' ('Soła'); 'Geležiai' ('Giełaże'), 'Klišabalė' ('Klisza Błoto'), 'Gudaraistis' ('Gudorojście') (Maišiagala district) are also preserved here. These deformed traditional forms of oikonyms cannot be called exonyms, i. e. names of geographical objects of foreign countries.The Lithuanian proper names written in Polish letters were of 5 types: 1) fully authentic (cf. 'Ankšta', dialectally 'Unkšta' – 'Unkszta', 'Dumblė', dialectally 'Dumbla' – 'Dumbła', etc.); 2) partially Slavified, changing oikonymic vowels, consonants, endings, suffixes, prefixes, roots (cf. 'Grąžteliai', dialectally 'Grušteliai' – 'Grusztele', 'Gruodžiai' – 'Grodze'; 3) Slavified ('Mekai' – 'Miechowo'); 4) translated ('Naujakiemis' – 'Nowosiołki', 'Paberžė' – 'Podbrzezie'); 5) changed ('Perūnai' – 'Dąbrowo') (all these oikonyms are from Paberžė in Vilnius district). When Slavifying oikonyms, Lithuanian roots, prefixes, suffixes and especially the suffix '-išk-', which is especially characteristic of Eastern Lithuania, were often preserved. In South-Eastern Latvia, the suffix '-išk-' of oikonyms is the most common in the triangle Aknysta–Ciskodas–Sarja (Akniste-Tiskadi-Sarja). The closer the Republic of Lithuania is, the more of such oikonyms are. Now in some places there are about half of them. There are also oikonyms in Daugavpils district, the stem of which is related to the Lithuanian language: 'Kumpiniški' ~ 'Kampiniškės', 'Lintopiški' ~ 'Lentupiškės', 'Paberži' ~ 'Paberžė', 'Papušina' ~ 'Papušinė', 'Šlapaki' ~ 'Šlapakiai'. Keywords: Eastern Lithuania, oikonyms, traditional authentic Lithuanian forms, Slavified oikonyms. [From the publication]

• Baltų ir slavų kalbų vardyno kontaktai Vitebsko srityje : disertacija / Aliaksandr Adamkovich. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2013. 132 p.
• Latvijos lietuvių šnektos / Kazimieras Garšva. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2015. 352 p.
• Lietuviai : praeities didybė ir sunykimas / Zigmas Zinkevičius. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013. 503 p.
• Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935-1938 metais: memorialas lenkų visuomenei / Juozas Maceika. Vilnius : Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ; 2020. 679 p.
• Lietuvių kalbos enciklopedija / Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Kazys Morkūnas, Algirdas Sabaliauskas, Vincas Urbutis, Adelė Valeckienė, Aleksandras Vanagas. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 633 p.
• Lietuvos priesaginiai oikonimai : disertacija / Marija Razmukaitė. Vilnius, 1998. 133 lap.
• Lietuvos vietovardžių žodynas / Lietuvių kalbos institutas. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2008-. t. (646, 520, 380 p.).
• Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba / Kazimieras Garšva. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2024. 134 p.
• XVII a. pradžios Lietuvos vietovių istoriniai šaltiniai : 1622 m. Vilniaus ekonomijos inventorius / parengė Darius Vilimas ; iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014. 263 p.