Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose

LTStraipsnyje apžvelgiama, kaip sovietų okupacijos laikais, maždaug nuo XX a. vidurio iki 9­ojo dešimtmečio galo, lietuvių sintaksės darbuose aprašomos prijungimo rūšys. Pradedama nuo Juozo Žiugždos "Lietuvių kalbos gramatikos" (1945), o baigiama Vytauto Sirtauto ir Česio Grendos parengta mokomąja priemone aukštosioms mokykloms "Lietuvių kalbos sintaksė" (1988). Iš pradžių mokyklinė gramatika ir okupacijos sąlygomis tęsė nepriklausomos Lietuvos sintaksės tradiciją ir skyrė tik dvi prijungiamojo ryšio atmainas – derinimą ir valdymą. Ši tradicija buvo tęsiama okupacinio režimo ideologo Juozo Žiugždos darbais. Tik kai J. Žiugždai į pagalbą atėjo švietimo ministerijoje dirbęs Pranas Gailiūnas, mokyklai 1964 m. buvo pritaikytas mokslinės gramatikos iš rusų kalbotyros jau perimtas trinaris prijungiamojo ryšio skaidymo modelis. Trinarį rusų kalbos sintaksės modelį 6­uoju dešimtmečiu ir 7­ojo dešimtmečio pradžioje į lietuvių kalbą perkėlė ir terminiją parinko daugiausia Pedagoginio universiteto dėstytojas Bronius Kalinauskas. Iš jo (arba tiesiogiai iš rusų kalbos) šį modelį perėmė ir vidurinėms mokykloms pritaikė P. Gailiūnas, o aukštosioms – Jonas Balkevičius. B. Kalinausko darbuose randame ir daugelį sintaksinių ryšių atmainų skirtybių (pilnasis ir nepilnasis derinimas, stiprusis ir silpnasis valdymas, pilnasis ir dalinis prišliejimas), greičiausiai perimtų iš rusų kalbotyros, kurių nagrinėjimas vėlesniuose lietuvių sintaksės darbuose nemažai apibrėžė šios gramatikos srities svarstymų lauką.Prijungiamieji sintaksiniai ryšiai nagrinėjamuoju laikotarpiu aprašyti dviejų krypčių sintaksės darbuose: apibūdinant sakinio dalis, kaip viena iš jų ypatybių (J. Žiugždos, V. Sirtauto darbuose), ir nagrinėjant žodžių junginius, kaip jų sandaros pamatas (B. Kalinausko, J. Balkevičius, V. Labučio, A. Valeckienės darbuose). Tik 1985 m. išėjusioje lietuvių kalbos gramatikoje Vytauto Ambrazo buvo aiškiau pasukta abiejų krypčių suliejimo kryptimi. Visą nagrinėjamąjį laikotarpį sintaksiniai ryšiai neskirti nuo semantinių santykių, ypač tai akivaizdu. apibrėžiant valdymo prijungiamąjį ryšį. Ir tik pačioje laikotarpio pabaigoje (programiniame V. Ambrazo straipsnyje) imta suvokti šiuos sintaksinių ryšių aprašo trūkumus, mėginta aiškiai skirti sintaksinius ir semantinius vienetus. Vis dėlto sintaksinis nagrinėjimo lygmuo ir toliau painiotas su morfologiniu (raiškos) lygmeniu (derinama gimine, asmeniu, skaičiumi; valdomi linksniai), abu jie laikyti "paviršiniais", raiškai priskirtinais kalbos lygmenimis. Derinimas jau XX a. pradžioje buvo suvokiamas kaip morfologinių formų sutaikymas, t. y. kaip raiškos, o ne semantikos ar sintaksės lygmens reiškinys. Vėliau juo imta vadinti ir sintaksinio prijungimo ryšio atmainą, nesigilinant į semantinius santykius, kuriuos šis ryšys perteikia. Iš esmės tokia daugialypė – iš pradžių į viena suplakant semantiką ir morfologiją, o vėliau dar ir sintaksę – jo samprata išliko visą XX amžių ir iš dalies tebesitęsia ir šiandien. Valdymas dar nepriklausomoje Lietuvoje ir jos sintaksės mokslo tradicijas po karo tęsusiose mokyklinėse J. Žiugždos gramatikose apibrėžtas kaip žodžių semantinis santykis. be to, semantinis šio ryšio pobūdis buvo suplaktas su jo morfologine raiška.Toks požiūris vėliau buvo papildytas sintaksine šios ryšio atmainos interpretacija. Ankstyvuoju okupacijos laikotarpiu (iki pat akademinės "Lietuvių kalbos gramatikos" trečiojo tomo pasirodymo 1976 m.) valdymas ir derinimas sieti su iš rusijos atėjusiu susidomėjimu žodžių junginiais kaip jų sandaros pamatu. šliejimas lietuvių kalbotyroje buvo išskirtas (pirmą kartą b. kalinausko) kaip morfologijos priemonėmis nereiškiamas semantinis, vėliau – ir sintaksinis, žodžių ryšys. tad jis rėmėsi tik raiška (jos nebuvimu), o aiškaus sintaksinio turinio neturėjo. sintaksiškai jo nebuvo galima griežtai atskirti nei nuo valdymo (kai priklausomasis žodis reiškiamas papildiniu einančia nekaitomąja lytimi), nei nuo derinimo (kai nekaitomoji lytis eina veiksniu) atvejų. Esminiai žodžiai: prijungimas, derinimas, valdymas, šliejimas, Vytautas Ambrazas, Jonas Balkevičius, Pranas Gailiūnas, Zelma Dumašiūtė, Česys Grenda, Bronius Kalinauskas, Vitas Labutis, Vytautas Sirtautas, Juozas Žiugžda. [Iš leidinio]

ENThe article analyses, how the types of subordination are described in the works on Lithuanian syntax, during the soviet occupation, during the years between the middle of the 20th century ant the end of eighties. The investigation opens with the "Grammar of the Lithuanian language" (1945) by Juozas Žiugžda and ends with the manual for higher schools "Syntax of the Lithuanian language" (1988) by Vytautas Sirtautas and Česys Grenda. Initially, under conditions of occupation school grammar continued the traditions of syntax of independent Lithuania and distinguished only two variants of subordination – agreement and government. This tradition was continued in the works of the ideologue of the occupation regime Juozas Žiugžda. It was only when Pranas Gailiūnas came to Žiugždaʼs help that the three­variant model of subordination, which had already been adopted in scientific works from russian linguistics, was applied to the school. Bronius Kalinauskas, a lecturer at the Pedagogical institute, transferred the three­variant russian syntax model to Lithuanian in the 1960s and early 1970s. Pranas Gailiūnas took over this model from him (or directly from the russian linguistics) and applied it to secondary, and Jonas Balkevičius – to high school. In Kalinauskasʼ works we also find many differences in the types of subordination (full and partial agreement, strong and weak government, full and partial adjunction), that are most likely taken over from russian linguistics. Their analysis in later works of Lithuanian syntax has largely defined the field of consideration in this area of grammar. Subordinate syntactic relations were described in works on syntax of two directions during the considered period: as one of the characteristics of the parts of sentence (Žiugžda, Sirtautas), and as the structural basis of word groups (Kalinauskas, Balkevičius, Labutis and Valeckienė).Only in the "Grammar of the Lithuanian language", edited by Vytautas Ambrazas (1985), was more clearly turned in the direction of merging both directions. throughout the considered period, syntactic relations were not distinguished from semantic relations (this is especially obvious when defining the relation of government). And only at the very end of the period (in the article of Vytautas Ambrazas) did these shortcomings of the description of syntactic relations begin to be realized, and an attempt was made to clearly distinguish between syntactic and semantic units. however, the syntactic level of analysis continues to be confused with the morphological (expression) level (agreeing in gender, person, number; governed inflections), both of which are considered as surface levels of language. Already at the beginning of the twentieth century agreement was perceived as the alignment of morphological forms, rather than semantics or syntax. Later, it became known as a variant of a syntactic subordination, without delving into the semantic relationships that this connection conveys. in essence, this multifaceted concept, first merging semantics and morphology, later on – and syntax, has survived throughout the twentieth century and in part continues to this day. government in independent Lithuania was defined as a semantic relationship, and in the first decades after the war it was generally perceived in a similar way. nevertheless the semantic (later on and syntactic) nature of the relationship was fused to its morphological expression. At the early period of occupation, agreement and government were associated with the study of word groups, as they made the basis for their structure. Adjunction ("šliejimas") in Lithuanian linguistics was singled out as a semantic (later on and as a syntactic) relationship of words that is not expressed by means of morphology.So it was based on surface expression (or not­expression, exactly) only and didnʼt have any distinct syntactic content. The article analyses, how the types of subordination are described in the works on Lithuanian syntax during the years of soviet occupation – approximately between the middle of the 20th century ant the end of eighties. The investigation opens with the "Grammar of the Lithuanian language" (1945) by Juozas Žiugžda and ends with teaching aid for higher schools "Syntax of the Lithuanian language" (1988) by Vytautas Sirtautas and Česys Grenda. Initially, under conditions of occupation school grammar continued the traditions of syntax of independent Lithuania and distinguished only two variants of subordination – agreement and government. This tradition was continued in the works of the ideologue of the occupation regime Juozas Žiugžda. It was only when Pranas Gailiūnas came to help for Žiugžda that the three­variant model of subordination, which had already been adopted in scientific works from russian linguistics, was applied. Keywords: subordination, agreement, government, adjunction (šliejimas), Vytautas Ambrazas, Jonas Balkevičius, Pranas Gailiūnas, Zelma Dumašiūtė, Česys Grenda, Bronius Kalinauskas, Vitas Labutis, Vytautas Sirtautas, Juozas Žiugžda. [From the publication]

• Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė) / Artūras Judžentis. Bendrinė kalba 2021, 94, 1 pdf (15 p.).
• Sintaksinis veiksnio ir tarinio ryšys: sampratos kaita / Artūras Judžentis. Bendrinė kalba. 2020, 93, 1 pdf (25 p.).
• Sintaksinių ryšių modeliai lietuvių kalbos sintaksėje : disertacija / Ramunė Vaskelaitė. Vilnius : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009. 130 p.