Causes of death in the Lithuanian Armed Forces, 1919-1940

LTPlatesnės apimties ir išsamesnių tyrimų, skirtų mirties reiškiniui Lietuvos kariuomenėje 1919–1940 m., kol kas nėra atlikta. Lietuvos istoriografijoje apsiribojama tarpukario (tarp 1926 ir 1937 m.) Lietuvos kariuomenės arba jos buvusių karininkų paskelbtais karo nuostolių skaičiais. Teiginys apie 1,4 tūkst. žuvusiųjų Lietuvos nepriklausomybės kare 1919–1920 m. istoriografijoje buvo virtęs savotiška aksioma. Atskirą tyrimą galima rengti apie tai, kaip plito 1937 m. Petro Rusecko paskelbtas aukų skaičius (su vardiniu sąrašu) skirtingų autorių darbuose (panašūs skaičiai tarpukariu buvo publikuojami ir kituose leidiniuose), nors istorikas Paulius Šležas dar tais pačiais 1937 m. P. Rusecko duomenis sukritikavo. Esminė minėtų duomenų spraga, kad juose į vieną sąrašą ir apibendrintą statistinį skaičių sujungti žuvę Lietuvos kariai nuo 1919 m. iki 1928 m., – aktyvūs karo veiksmai jau buvo pasibaigę de jure 1920 m. (remiantis Lietuvos kariuomenės įsakymu) arba de facto 1923 m., nors pavienių incidentų pasienyje su Lenkija pasitaikė visą tarpukarį. Kitas šios problemos aspektas, kad į žuvusiųjų sąrašą P. Ruseckas įtraukė ir tuos, kurių mirtys tiesiogiai su karo veiksmais nebuvo susijusios. Tarp karo aukų yra savižudžių, skenduolių, nelaimingų atsitikimų aukų. Be to, į aukų sąrašus nepateko dalis mirusiųjų, kadangi sąrašas buvo sudaromas pirmiausia remiantis palaidojimais, nes karo medicinos tarnyba mirčių neregistravo, tik vedė sužeistųjų ir susirgusiųjų statistiką. Į apskaitą nepateko ir dalis tų, kurie buvo išvežti palaidoti į šeimos kapavietes, ir kitais atvejais. Šis tyrimas siekia aptarti karių mirčių, tiesiogiai nesusijusių su kariniais veiksmais, priežastis Lietuvos kariuomenėje tarpukariu.Įgyvendinant tai, iš karių mirčių statistikos pirmiausia reikėjo išskirti tuos, kurie mirė taikos metu. Toliau bandyta sugrupuoti mirčių priežastis pagal kategorijas. Galiausiai, remiantis vieno kariuomenės dalinio, 7-ojo pėstininkų pulko, pavyzdžiu, straipsnyje atskleidžiamas atskirų mirčių priežasčių kategorijų dažnumas ir pasiskirstymas pagal metus. Vykdant tyrimą, duomenys apie mirusius karius buvo imami iš penkių šaltinių: 1) iš duomenų apie kariuomenės netektis – duomenis 1937 m. paskelbė P. Ruseckas; 2) iš karių kapų registro, kuris paskelbtas 2003 m. atlase; 3) iš karo aukų sąrašo, kuris iškaltas Vytauto Didžiojo karo muziejaus kriptoje esančiose lentose; 4) iš Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų dokumentų; 5) iš kariams skirto savaitinio žurnalo Karys, kurį Lietuvos kariuomenė leido 1920–1940 m. Pašalinus pasikartojančius atvejus, suvesti duomenys leido sudaryti maksimaliai išsamų mirusių karių sąrašą, apimantį beveik 3,5 tūkst. Lietuvos karių mirčių atvejų. Sąrašas nėra baigtinis, nes pavieniai mirčių atvejai fiksuojami ir toliau. Dėl šios priežasties straipsnyje susitelkta ne į kiekybinių duomenų pristatymą, o į bandymą identifikuoti ir sugrupuoti mirčių priežastis taikos metu. Šias priežastis ne tik bandyta apibendrinti visos Lietuvos kariuomenės mastu. Vieno kariuomenės dalinio pavyzdžiu straipsnyje pateikiama ir kiekybinė mirties priežasčių charakteristika. 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas tam pasirinktas dėl kelių priežasčių. Pirmoji, tai faktas, kad šis pulkas egzistavo nuo 1919 m. iki pat 1940 m., t. y. jis nebuvo išformuotas 1923 m. ar 1926 m., o vėliau (1934 m.) atkurtas, kaip kai kurie kiti kariuomenės pulkai. Tai leidžia disponuoti duomenimis apie visą laikotarpį.Antroji priežastis – šis pulkas karo metu aktyviai dalyvavo kovos veiksmuose, skirtingai nei dalis kitų Lietuvos kariuomenės vienetų, kurie Nepriklausomybės karo metais buvo rezerve arba saugojo nepagrindinius fronto ruožus. Tai leidžia aiškiau išskirti taikos meto aukas iš bendro aukų skaičiaus. Galiausiai trečioji, ne mažiau svarbi, priežastis yra nuosekliai ir sistemingai pulke vestas mirusių karių sąrašas, kuris išliko ir šiuo metu saugomas archyve. Toks sąrašas leido analizuoti išsamius duomenis apie šio pulko mirusius karius. Tyrimo metu surinkti ir susisteminti duomenys leidžia teigti, kad, be karinių veiksmų, karių mirtis Lietuvos kariuomenėje tarpukariu lėmė virtinė kitų priežasčių. Straipsnyje pateiktas mirties priežasčių pristatymas ir vieno pulko atvejo tyrimas rodo, kad reikšmingą dalį mirties priežasčių sudarė įvairios ligos. Tarp jų išsiskiria vidurių šiltinė, gripas ir plaučių uždegimas. Rečiau identifikuoti tokie fataliniai susirgimai kaip tuberkuliozė, rožė, apendicitas, leukemija, meningitas, paratifas ir kt. Pulko atvejo analizė rodo, kad tarp jaunų vyrų dažniausia medicinine mirties priežastimi tapdavo infekcinės ligos, ypač vidurių šiltinė ir plaučių uždegimas. Tokioms ligoms plisti palankią terpę sudarydavo tarnybos sąlygos ir higiena, ypač gyvenamųjų patalpų būklė. Infekcinės ligos plito ne vien dėl ankštos kasdienės karių aplinkos, bet dėl naudojimosi tais pačiais vandens šaltiniais ir kita infrastruktūra, kuria miestuose su įgulomis naudojosi ir civiliai gyventojai. Tą ypač aiškiai parodo Tauragės atvejis: ligos plitimą įguloje ten lėmė miesto infrastruktūra, o didelį mirtingumą – kareivinių uždarumas. [...] Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos kariuomenė, ligos, mirtys, nelaimingi atsitikimai, patyčios, nestatutiniai santykiai, homoseksualumas, savižudybės. [Iš leidinio]

ENBetween the First World War and the Second World War, approximately 280 thousand men served in the Lithuanian armed forces. This is a significant figure for a country that only had a population of two to 2.5 million. Even though the Lithuanian armed forces were only involved in active military operations and low-intensity fighting from 1919 to 1923, servicemen died during the entire period up to 1940. The numbers of deaths during the Wars of Independence are well known; however, the causes of death in the Lithuanian armed forces, both from 1919 to 1920 and in later years, have not been investigated in great depth. We understand that one cause of death in an active army is active combat. In the study of war, deaths in action are further classified into deaths caused by artillery fire, machine gun and rifle fire, bayonets, etc. This allows scholars to determine the effectiveness of weapons systems and tactical elements used on the battlefield. However, the focus of this article is the causes of soldiers’ deaths that are not directly combat related. In the first section, I discuss causes of death in the Lithuanian armed forces during periods of war and peace, and provide a host of examples, which include deaths caused by disease, accidents, homicide and suicide. In the last section, I present the results of quantitative analysis. The quantitative analysis is a case study of a single regiment that demonstrates the predominant causes of death from 1919 to 1940, with a separate analysis of causes of death for the period 1919 to 1920. Keywords: Lithuanian armed forces, disease, mortality, accidents, bullying, non-statutory relations, homosexuality, suicide. [From the publication]

• Lietuvos kariuomenė, 1918-1920 / Vytautas Lesčius. Vilnius : Leidybos centras, 1998. 619 p.
• Lietuvos Respublikos karinė justicija 1919-1940 m / Andriejus Stoliarovas. Vilnius : Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2015. 337 p.
• Lietuvos trispalvė virš kareivinių / Vytautas Jokubauskas. Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu / sudarytojas ir mokslinis redaktorius Vasilijus Safronovas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2012. P. 71-128, 202-203.
• Penktasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkas / Gintautas Surgailis. Vilnius : Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2017. 253 p.
• Žuvusiųjų karių kultas tarpukario Lietuvoje / Darius Staliūnas. Nacionalizmas ir emocijos : (Lietuva ir Lenkija XIX-XX a.) / sudarytojai Vladas Sirutavičius, Darius Staliūnas. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2001. P. 120-132, 168, 178-179, 190.