Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: neįgalaus kūno asmens savivokos formavimosi įtampa

LTAsmens savivoka (individualusis ir viešasis jo tapatumas) XIX–XX amžiaus sankirtos Lietuvoje turėjo kelias raiškos strategijas, kurios žymėjo skirtingą problemiką, bet drauge buvo tarpusavyje susijusios, viena kitą papildančios. Romantizmo ir pozityvizmo ideologinės kolizijos paveikė XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių sąmoningumą. Skirtingi jo modeliai ryškiausiai matyti iš asmens ir tautos, asmens ir visuomenės santykių, nulėmusių to meto žmonių viešą ir neviešą elgseną, tam tikros ideologijos pasirinkimą, kuris dažnai motyvavo ir asmeninės tapatybės perspektyvas. Anthony Giddenso teigimu, „asmens tapatybė yra viena jo egzistencinio saugumo dimensijų, todėl, kaip ir kitos egzistencinės ontologinio saugumo dimensijos, asmens tapatumo jausmai yra ir stiprūs, ir trapūs. Trapūs, nes visada susiję su biografija, kurią individas refleksyviai turi galvoje, o ji tėra viena ‘istorija’ tarp daugelio kitų galimų istorijų, kurias būtų galima papasakoti apie jo kaip asmens formavimąsi; stiprūs, nes asmens tapatumo jausmas dažnai išlieka gana tvirtas, kad atlaikytų didžiausią socialinės aplinkos, kurioje jis gyvena, įtampą ar pereinamuosius laikotarpius“ . Šia mintimi būtų galima remtis skaitant vienos ryškiausių XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių kultūros moterų – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – autobiografinius tekstus, svarstant, kodėl rašytoja, būdama neįgalaus kūno (dėl iškrypusio nugarkaulio liko „kupriuke“, buvo silpnos nervų sistemos, suminkštėjus kojos sąnariui sunkiai vaikščiojo, senatvėje silpnai matė ir girdėjo), niekados viešai neakcentavo šios savo patirties, bet atvirkščiai – rėmėsi tik griežtomis pozityvistinėmis nuostatomis „dirbti visuomenei“, nepaisyti asmeninių interesų, savaip ignoruojant ir asmeninę savo patirtį. [Iš straipsnio, p. 42]

ENThe paper presents an interpretation of the autobiographic writings of Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, a prominent Lithuanian female writer and a cultural character of the late 1890s and early 1900s. The paper analyses why the disabled female writer had never put any stress on her illness in public (in her childhood she had a twisted spine and stayed a “hunchback” for the rest of her life, had a week nervous system, later had a softened knee-joint and barely could walk, and at the end of her life, she hardly could see and hear). Rather opposite, she identified herself with straight positive views – aspiring “to work for the welfare of the public”, “to disregard private interests” – and even ignored her private experience altogether. On the foundation of the contemporary cultural theories of disability (Simi Linton, Rosemarie Garland Thomson, Lennard J. Davis), the paper aims to reveal the formation of Bitė’s dual rhetorics which uncovers the history of the writer’s identity and the dramatism of her eternal existence “between”. From the point of view of the disability studies, the paper looks into the life of the writer’s parents’ family, which largely shaped Bitė’s consciousness and predetermined her choices.The paper investigates the link between the Bitė’s family philanthropic ideology and personal circumstances (in addition to Gabrielė, there were four other sick children, in Petkevičiai family); the writer’s parents’ attitude towards their daughter’s disability (lameness was not interpreted negatively, it was generally ignored); the father’s arguments not to allow the disabled daughter to pursue higher education. The paper also discusses the issue of the positive outlook on different nations, languages, cultures and gender and reserved opinions about disability that existed in Petkevičiai family. The paper concludes that the background of the writer’s parents’ family, discussed from the point of view of the cultural disability studies, essentially shaped Bitė’s consciousness, her self-identity, personal choices and the public expression of her views. [From the publication]