Tylusis Onutės Narbutaitės kūrybos posūkis: egzistencialistų erdvėlaikio ilgesys

LTOnutės Narbutaitės kūrybos posūkis egzistencialistinės literatūros linkme vyko palaipsniui. Tai susiję ir su Thomo Manno epochos atgaivinimu Nidos Th. Manno festivalių kontekste, ir su pačios autorės atrastu ypatingu R. M. Rilke’ės poezijos ir muzikos integralumu, jo išsiskleidimu operoje „Kornetas“ (2013). Tuomet atsivėrė Rilke’ės amžininkų kūrybos gelmės, vaizdinių ir „dienos sapnų“ pasaulis. Jo erdvėlaikis – muzikos tapsmas konteksto ženklais – įtraukia vis gilyn į sąlyčio estetiką. Pastarojo dešimtmečio kūryboje autorė tęsia, įvardija ir komentuoja savo santykį su egzistencine literatūra. Pavyzdys yra jos autorinio koncerto Šv. Katerinos bažnyčioje (2018 11 17) metu susiformavusi trilogija: „Labirintas“ (sopranui ir fleitai, pagal J. Bachmanno ir J. L. Borgeso tekstus, 2017), „Tuštumoje“ (fortepijonui, 2016) ir „Heliografija“ (moters balsui, altui, violončelei ir persiškiems būgnams, pagal E. Gedgaudo, V. Daunio ir O. Narbutaitės tekstus, 2015). Tekstų vaidmuo čia yra esminis – tai dienoraštinė laiko tėkmės gija, apgaubta instrumentų garsais, tarsi išskleista į erdvę savo sąlyčių švytėjimui. Taip formuojasi ypatingas Narbutaitės muzikos kalbos, tebealsuojančios minimalizmo ir intonacinės ląstelės nerimo pulsacijomis, laike tvyrančios įtampos stilius, kurį dar labiau įtvirtina kiti du grynai instrumentiniai opusai: „Ar buvo čia drugelis?“ („Was there a butterfly?“ kameriniam orkestrui, 2013) ir „Tik stygos ir lengvas vėjas virš jų“ („Just strings and light wind above them“, styginių kvartetui, 2017). Visus šiuos kūrinius sieja pastebimas minimalizmo meditacijų virsmas „įtemptos stygos“ ir tritonio intonacinės ląstelės nerimo erdve, nusidažančia rausvais Europos saulėlydžio spektralizmo gaisais.Ši retroversinė ekspresija kol kas mažai komentuojama muzikologiniame kontekste, todėl po fundamentalių O. Narbutaitės kūrybos tyrinėjimų, tokių kaip Audronės Žiūraitytės monografija, verta sutelkti žvilgsnį į naują, nors ir „tylų“ kompozitorės idėjų skleidimąsi. Susiduriama su sąlyčio „ore“ estetika. Straipsnio tema siekta parodyti Senojo žemyno refleksijų sugrįžimą, XXI a. persikeliantį į muzikos sąlytį su globalia erdve, egzistencialistinį instrumentalizmą. Straipsnio tikslas yra įvertinti šį tapsmą per O. Narbutaitės kūrinių vienatvės ir ribiškumo pajautą. Raktažodžiai: Narbutaitė, egzistencializmas, literatūra, kontekstas, garsovaizdis. [Iš leidinio]

ENOnutė Narbutaitė’s recent works exemplify her exceptional propensity for existentialist literature. Combined with views of the epoch, these works were inspired by the Thomas Mann Festival in Nida and revealed the composer’s inner world of suggestions, contexts, and colours. The placing of context in music became the new existentialist space in the composer’s work. Her style is formed, respectively, from the dramaturgical vaults of minimalism (Interludium, 1983) to the vibrating spectral soundscapes that purify fragility and penetration and link the sound of wind and a tense string with non-existence. Among such works is the trilogy that had evolved at the concert of Narbutaitė’s music at St Catherine’s Church on 17 November 2018. In her comments, Narbutaitė emphasises the unifying depth of these works: the fragility of the relationship between sound and silence, darkness and light, and the visual context breaking into the musical space. Primarily, it is an existential aspect of tension of stringed instruments in "Was There a Butterfly?" for chamber orchestra (2013), "Just Strings and Light Wind above Them" for string quartet (2017), and the trilogy of the author’s concert: "Labyrinth for soprano and flute" (2017), "In the Emptiness for piano" (2016), and "Heliography" for female voice, viola, cello, and "Persian drums" (2015). Being together with the authors of texts – Ingeborg Bachmann, Jorge Luis Borges (Labyrinth), Edmundas Gedgaudas, Vaidotas Daunys – is also very significant for the composer, because she herself is a poet longing for poetic expressionism.They add the touch of sound and silence with the meaning of the diary experience currently permeating Narbutaitė’s creative work and shaping her musical style with the semantic codes of expression of existentialist philosophy: tense strings, vibrating spaces, the soundscape prevailing at the edge of harmony and destruction – the glow of the European sunset. Keywords: Narbutaitė, existentialism, literature, context, soundscape. [From the publication]

• Didžioji Europa : esė apie Europos sielą / Leonidas Donskis. Vilnius : Versus aureus, 2016. 236 p.
• Skiautinys mano miestui : monografija apie Onutės Narbutaitės kūrybą / knygos autorė ir parengėja Audronė Žiūraitytė ; [ į anglų kalbą vertė Veronika Janatjeva ; natų pavyzdžius rinko Sigitas Mickis]. Vilnius : Lietuvos muzikos ir teatro akademija : 2006. 339 p.
• Vakarų estetika ir meno filosofija / Antanas Andrijauskas. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017. 713 p.