The Commemoration of the 40th anniversary of the Kražiai massacre in Lithuania and Poland

LTRusijos imperijos valdžia 1893 m. Kražiuose uždarė benediktinių vienuolyno bažnyčią. Tikintieji bažnyčios uždarymui priešinosi, tačiau valdžia jėga numalšino pasipriešinimą. Dėl itin brutalaus tikinčiųjų pasipriešinimo numalšinimo šis įvykis pavadintas Kražių skerdynėmis. Netrukus po įvykių Kražiuose prasidėjo lietuvių ir lenkų konfliktas dėl simbolinio Kražių skerdynių kapitalo dalybų, nes lietuviai ir lenkai ginčijosi dėl nuopelnų ginant bažnyčią. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Kražių skerdynės ir lietuviams, ir lenkams jau buvo tapusios atminties vieta. Iki 1938 m. pavasario tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo diplomatinių santykių. 1923 m. Kražių skerdynių 30-metis Lietuvoje ir Lenkijoje praėjo beveik nepastebimai, tačiau šio įvykio 40-metis paminėtas. Šiame straipsnyje bandoma atsakyti į klausimus: kas paskatino paminėti Kražių skerdynių 40-metį, kokios prasmės lydėjo šio įvykio minėjimą Lietuvoje ir Lenkijoje, ar šalių politiniai elitai bandė Kražių skerdynių minėjimu pasinaudoti politinei įtampai tarp Lietuvos ir Lenkijos mažinti. Kražių skerdynių 40-metį lietuviai ir lenkai paminėjo atskirai – nebuvo net pasiūlymų surengti bendrą šios sukakties minėjimą. Teigiama, kad lietuviams ir lenkams surengti bendrą minėjimą sutrukdė nesuderinami požiūriai į Kražių bažnyčios gynimo istoriją. Lietuviai tvirtino, kad Kražiuose tarp bažnyčios gynėjų lenkų tautybės tikinčiųjų nebuvo, o gindami bažnyčią lietuviai gynė ne tik savo religinį, bet ir tautinį identitetą. Lenkai teigė, kad bažnyčią sutartinai gynė lenkai ir lietuviai, tačiau lenkai inicijavo šią kovą ir jai vadovavo, o lietuviai atliko kovojančios masės vaidmenį.Be to, lenkai teigė, kad Kražių bažnyčios gynėjai kovėsi ne tik už katalikų tikėjimą, bet ir už Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Lenkų pretenzijomis į Kražių bažnyčios gynėjų simbolinį kapitalą pasinaudojo Lietuvoje veikusi Vilniui vaduoti sąjunga plėtodama savo propagandinį Vilniaus vadavimo diskursą. Tokiu būdu Kražių skerdynių 40-mečio minėjimas nepadėjo mažinti politinės įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos, bet priešingai, prisidėjo prie nepasitikėjimo tarp lietuvių ir lenkų visuomenių didėjimo. [Iš leidinio]

ENThe Imperial Russian authorities closed the Benedictine convent church in Kražiai in 1893 and put down the Catholic community’s opposition with such brutality that the event came to be known as the Kražiai massacre. Soon after the events in Kražiai, a conflict broke out between Lithuanians and Poles over the division of the symbolic capital associated with the Kražiai massacre, as both sides argued over their respective merits in defending the church. On the eve of the First World War, the Kražiai massacre had become a place of memory for Lithuanians and Poles alike. This article presents an analysis of how the 40th anniversary of the Kražiai massacre was commemorated in Lithuania and in Poland in 1933. I try to answer the following questions: what prompted the need to commemorate the anniversary of this event, what meanings accompanied the commemoration of the event in Lithuania and Poland, and did the political elites of these countries try to exploit the Kražiai massacre’s anniversary to reduce political tensions between Lithuania and Poland due to the absence of diplomatic relations between these countries at the time. Keywords: Kražiai massacre, place of memory, collective memory, history policy, Vilnius, Lithuanian nationalism. [From the publication]

• Dienoraštis, 1920-1957 / Pranas Bieliauskas. Vilnius : Homo liber, 2012. 702 p., [4] iliustr. lap.
• Kražių skerdynės: nuo įvykio iki laisvės kovų simbolio / Dangiras Mačiulis. Acta humanitarica universitatis Saulensis. 2013, t. 16, p. 25-47.