The Music genotype: collapse versus a hypothesis for the formation of a new (macro)system
LTStraipsnio autorės sukurtas muzikos genotipo (žanro) teorinis modelis, publikuotas šio žurnalo XXII tome (2021), nuodugniai pristatytas 2022 m. išleistoje mokslinėje monografijoje „Muzikos genotipo teorinis modelis“. Mokslininkė ne tik pagrindė tradicinės sąvokos „muzikos žanras“ sinonimą „muzikos genotipas“, bet ir žvalgėsi sistemiškai organizuotų dinamiškų reiškinių / objektų tyrimams adekvačios metateorinės paradigmos. Jau nuo 1990 m. muzikos genotipų tyrimams ji taikė bendrosios sistemų teorijos (BST) metodologijos konceptus (Bertalanffy 1968; Pouvreau 2013), kurie buvo grindžiami pasitelkus jos atmainos – sinergetikos – teoriją ir joje plėtojamą chaoso teorijos požiūrį (Wheatley 2006). Ši konceptuali prieiga pagrindė muzikos genotipo – sudėtingos sistemiškos struktūros ontinį saviorganizacijos principą. Tai padėjo autorei įžvelgti muzikos genotipų (makro)sistemų homeostazę ir tuo pagrindu interpretuoti tiek (makro)sistemų elementų (genotipų), tiek jų istorinių sankaupų plėtotės koncepciją. Мenotyriniu požiūriu, muzikos genotipai yra tradicijų saistoma muzikos raidos ontinė sąlyga, individualaus meninio intelekto sukurtų produktų tapatybės ženklas, rekursyvinė saviorganizuojanti sistema (Liening 2020). Tyrinėdama XVI a. pab. ir XX a. pab. profesionaliosios muzikos tipologinius procesus, autorė įžvelgė ir susistemino „chromatinėms“ tarpsisteminėms terpėms būdingas muzikos genotipų formas. Jas ji išdėstė dinamiško modelio, kuris aprėpia senosios sistemos monožanrus, poližanrus, laisvuosius žanrus, naujuosius monožanrus, forma, pripažindama jų hibridizacijos būseną kaip imanentinę dinamiško kaitos proceso išraišką. Muzikos genotipo teorinio modelio viena pamatinių tezių tapo genotipo (sistemos) ir jų istorinių sankaupų (makro) sistemų funkcionavimo izomorfinė tapatybė.Pabrėždama sisteminiams objektams / reiškiniams imanentišką skirtingų mastelių izomorfizmo principą, autorė įžvelgia elemento ir jų sistemos raidos logiką XX–XXI a. muzikos genotipų (makro)sistemos evoliucijoje. Atviros saviorganizuojančios sistemos koncepcija leido tyrėjai į muzikos genotipą (sistemą), kurio dinamika remiasi netiesinių procesų ypatybėmis, ir jo (makro)sistemą žvelgti kaip į izomorfiškus objektus. Pastarieji numato abiejų hierarchiškų sistemų krizes ir chaoso fazes, dėsningą „senųjų“ ir „naujųjų“ genetinių požymių rekombinaciją. Sąveikaujantis, dinamiškas sisteminių elementų / reiškinių procesas BST ir sinergijos teorijų požiūriu yra svarbus (makro)sistemų funkcionavimo rodiklis. Reikia pripažinti, kad BST ir sinergetikos teorijose sukurtas atvirų saviorganizuojančių sistemų tyrimo konceptas dar nėra efektyviai pritaikytas muzikologijos problematikos objektų tyrimams. Šios dinamiškos saviorganizuojančios sistemos nuo XX a. 6–7 deš. patiria intensyvaus kismo ir transformacijos procesus, dėl kurių galbūt kristalizuojasi naujoji garsų meno tipologinė (makro)sistema. Garsų meno postmodernistinio „lūžio“ garsų meno tipologijos transformacijas lėmusios prielaidos straipsnyje eksponuojamos autorei jas įžvelgiant XX a. aktyviausių meno manifestų tezių deklaracijose (žr. 1 ir 2 pvz.). Meno tipologijos sistemos transformacijas liudija tarpsisteminio „chromatizmo“ situacijoje dokumentuota Fluxus menininko Dicko Higginso 1965–1995 m. naujųjų tipologinių meno formų „Intermedijos“ schema (3 pvz.). Argumentuodama vykstančios muzikos genotipų tarpsisteminės „chromatinės“ transformacijos hipotezę, autorė pasitelkia ir trečiąjį tiriamąjį komparatyvistinį „pjūvį“.1 lentelėje sutelkiami svarbiausi faktai, iškylantys lyginant panašaus masto muzikos tarpsisteminių perversmų (XVI a. pab.–XVII a. pr. ir XX a. pab.–XXI a. pr.) procesus. Straipsnyje akcentuojama dinamiško, kintančio muzikos genotipo samprata, pagrindžianti sisteminių objektų raidos principų logiką, numatanti šių objektų (reiškinių) raidos šuolius, perturbacijas ir krizių procesus (Тынянов 1977; Wheatley 2006; kt.). Sudėtinga atviros muzikos genotipų sistemos elementų sąveika tiek (makro)sistemos ribose, tiek su kitomis sudėtingomis sistemomis, pasireiškianti tarpdiscipliniškumu, medialumu ir bendrais genotipais įvairiose meno srityse, lemia nuolatinius energijos mainus ir idėjų sklaidą. Procesai kartu inicijuoja įvairių tipologinių hierarchijų mišrių reiškinių formavimąsi. Šios pasekmės akivaizdžiai implantavosi XXI a. mene, pradedant bendrais meno genotipais ir baigiant meno rūšių ir pačių menų susiliejimu. Rosalind Krauss šio proceso pasekmes vadina post-medium meno koncepcija (Krauss 2000). Vykstantį senosios muzikos genotipų (makro)sistemos iširimą ir naujosios (makro)sistemos formavimąsi intuityviai jaučia ir amžininkai menotyrininkai, ir paties meno proceso dalyviai, tačiau jam paliudyti reikia konceptualios teorinės prieigos ir nemenko stebinčiųjų atsitraukimo chronologiniu požiūriu. Tikėtina, straipsnyje išdėstyta tiriamoji pozicija padeda paaiškinti šiuolaikybėje vykstančias garsų meno taksonomines ir tipologines metamorfozes. Reikšminiai žodžiai: muzikos žanras, muzikos genotipas, bendroji sistemų teorija (BST), rekursyvinė saviorganizuojanti sistema, fraktališkumas, (makro)sistema, monožanras, poližanras, laisvasis žanras (librožanras). [Iš leidinio]
ENThe article continues the discussion of the ontic discourse of the music genotype (music genre) which started in Volume XXII (2021) of the present journal and approaches the consideration of the issues of the typology of twenty-first century music composition. The aspiration to cover both the concept of the phenomenon itself as a recursive self-organizing system and the ongoing “turning points” in the tradition of typologization and taxonomy of art music is based on the methodological approach of the general systems theory (GST) and synergetics as its branch. The unified conception of the ontic nature of the phenomenon and its functioning in contemporaneity enable the author to argue the concept of change in the (macro) systems of genotypes of “chromatic” intersystemic music. The author symbolizes the beginning of the hypothetical change in the genotype (macro) systems by highlighting the innovative forms of art created by the Dada and Fluxus artists in the 1950s through 1960s, which developed innovative art forms. The article monitors the further development of new music genotypes in the twenty-first century. From the point of view of typologies and taxonomies, the creation of professional music in the end of the twentieth century underwent an enormous change. At the beginning of the twenty-first century, it entered a phase of passionate change, characteristic of “seismic” situations of change of music genotypes (macro) systems. Reflecting on the process of change in music genotypes (macro) systems, the author proposes to test it with the activity of expression of three typological statuses (mono-genre, polygon, free genre [Libro-genre]).From the author’s point of view, the coexistence of the old tradition mono-genre – poly-genre – free genre – new tradition mono-genre and their mixes reveals the essence of the typological processes taking place in the art music today. Keywords: music genre, music genotype, general systems theory (GST), a recursive self-organizing system, fractality, (macro)system, monogenre, polygenre, free genre (libro-genre). [From the publication]
