[Savas svetimas dainius. Adamas Mickewiczius lietuvių literatūros kanone (1883-1940). Viktorija Šeina] : recenzija

LTNaujausioje Viktorijos Šeinos monografijoje „Savas svetimas dainius. Adamas Mickewiczius lietuvių literatūros kanone (1883–1940)“ apmąstoma nevienareikšmė Adomo Mickevičiaus (Adam Bernard Mickiewicz, 1798–1855) vieta XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje besiformavusiame lietuvių literatūros kanone. Kaip taikliai pastebi knygos autorė, A. Mickevičiaus kūrybos recepcija atskleidžia moderniosios lietuvių visuomenės kultūrinę savivoką, skirtingų kolektyvinio identiteto formų įtampą ir tarpusavio konkurenciją (p. 9). Būtent šiuo aspektu A. Mickevičius, o tiksliau, jis, kaip raktinė figūra, anksčiau figūravo istorikų Egidijaus Aleksandravičiaus ir Dariaus Staliūno darbuose. Šioje recenzijoje norėtume tęsti pradėtą tradiciją, kai A. Mickevičius yra (ir tampa) istorikų bei literatūrologų bendradarbiavimo, bendrojo tyrimo lauku, ypač kalbant apie XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį. Nesiryžtume vertinti (o tam ir neturime dalykinių kompetencijų), kaip knygoje rekonstruotas lietuviškosios A. Mickevičiaus literatūrinės kanonizacijos vaizdas. Norėtume vien pateikti keletą kontekstinio pobūdžio pastabų, kurios, tikimės, monografijos autorei bus naudingos tęsiant įdomius ir svarbius tyrimus. [...]. [Iš teksto, p. 207]