Mykolas Homolickis apie Vytauto kapą, antkapį ir altorių senojoje Vilniaus katedroje

LTŠis straipsnis skirtas savotiškai sukakčiai: 2016 m. sukako 155 metai, kai paslaptingas profesoriaus Mykolo Homolickio rankraštis Vilniaus katedros istorijos fragmentai buvo perduotas Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai (toliau – Vilniaus archeologijos komisija), ir lygiai tiek pat metų jį galime laikyti buvus dingusiu. Mykolas Homolickis (Michał Homolicki, 1791-11-22–1861-01-21), Vilniaus archeologijos komisijos ir Medicinos draugijos narys, XIX a. ir XX a. pradžioje laikytas vienu didžiausių Vilniaus eruditų. Sovietų valdžios dešimtmečiais jis buvo nepelnytai nustumiamas į paraštes ir gana retai cituojamas. Ypač reikšmingi Homolickio darbai yra skirti Vilniaus katedrai. Rengiantis pritaikyti šventyklą paveikslų galerijai, 1955–1956 m. buvo pradėti archeologiniai ir architektūriniai pastato tyrimai. Katedros kriptos metodiškai imtos tyrinėti dar tarpukariu, po karo daug dešimtmečių šie tyrimai buvo tęsiami. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kapo paieškos buvo tapusios didžiausia intriga, kėlusia daug diskusijų ir hipotezių. Apie dingusią ir šaltinių stokos rūko gaubiamą Vytauto palaidojimo vietą Vilniaus katedroje susikaupė nemažas pluoštas istoriografijos. Homolickio rankraštyje aptinkama šaltinių analizė greta įsitvirtinusių ir tebeklaidžiojančių įvairiausių spėliojimų išsiskiria nuoseklumu ir stebina moksline kompetencija. Vilniaus katedros statybos periodų datavimo ir pastato architektūros kaitos problematikai skirtuose tekstuose stigo pagrindinio, mano nuomone, šiems klausimams išspręsti reikalingo šaltinio – Vilniaus katedros kapitulos posėdžių protokolų (toliau – Kapitulos aktai) tyrimo. To nebuvo imamasi, o remiamasi dar XIX a. pirmoje pusėje paskelbtais žinomais Homolickio tekstais ir kapitulos archyve išlikusiais šių tekstų parengiamaisiais rankraščiais.Paslaptingą ir iki šiol niekieno neaptartą Mykolo Homolickio rankraštį aptikau 2003 m. dirbdama Krokuvos archyvuose. Šis straipsnis yra bandymas bent iš dalies atstatyti teisingumą ir pirmenybės palmę didžiojo kunigaikščio Vytauto kapavietės tyrimuose atiduoti šiam daugelį svarbių atradimų ir įžvalgų padariusiam Vilniaus istorinių paminklų ir šaltinių tyrinėtojui. Straipsnyje pristatoma Homolickio rankraščio, skirto Vilniaus katedrai, dalis, kurioje autorius pristato autentiškus šaltinius, susijusius su didžiojo kunigaikščio Vytauto kapaviete. [...]. [Iš teksto, p. 165-166]

ENThis article looks at ‘Fragmenta Witoldowskie’, a previously unknown manuscript by the cultural historian Michał Homolicki (1791–1861), which was found in the personal archive of Adam Honory Kirkor (Cracow, Jagiellonian Library, rps 4497/IV, vol. 17). The work examines a section of the manuscript where, while researching the documents of the Vilnius Cathedral Chapter, Homolicki discovered the chronological development of the cathedral building as well as the tomb, the tombstone, and the altar of Vytautas, Grand Duke of Lithuania. According to him, after burning down in 1399, the cathedral, which was funded by King Jogaila, was rebuilt in exactly the same size and survived until the fire of 1530. During the reconstruction, the cathedral was extended eastwards and became wider, acquiring three naves. The question of the reconstruction is a complicated one due to all ancient tombs being lost in the seventeenth century and the insufficiency as well as unreliability of the archival sources. We can confirm that in 1573, Bishop Walerian Protasewicz moved the tombstone of Vytautas to the eastern part of the cathedral’s northern nave, near the Corpus Christi altar. Homolicki ascertained that it was impossible to discover any remains of Vytautas’s tomb in the contemporary cathedral. He expected the remains of the grand duke to be walled up deeply under the High Altar.The Archaeological Commission of Vilnius handed Homolicki’s manuscript over to Adam Honory Kirkor (1818–1886), who promised to publish it. However, he failed to do that, moved to Cracow, and from 1877 began publishing his own writings on Vilnius Cathedral, in which he used Homolicki’s research without acknowledging that he still had the latter’s manuscript in his possession. His publications coincided with the rise of the Lithuanian national movement and in 1884 their translation into Lithuanian began (first published in 1898, the latest publication in 2018). However, all these years the public has been unaware that Kirkor used Homolicki’s manuscript. [From the publication]

• Teologija / Theology
• Istorija / History