Apie elgesį bažnyčioje ir kitas luomo tapatybės išraiškos detales: 1891 m. Seredžiaus atvejis

LTKaip elgesio taisyklės funkcionavo XIX a. bažnyčioje, rodo parapijiečių skundai bažnytinei ir pasaulietinei valdžiai. Parapijiečiai skundė nederamą kunigų elgesį bažnyčioje – ir šv. Mišių, ir kitų religinių apeigų metu, ir klausantis išpažinčių, ir įvedant naujoves nusistovėjusio religinio gyvenimo tvarkoje. Dvasininkai gi skųsdavosi bažnyčioje triukšmaujančiais ir nesiklausančiais parapijiečiais, kitomis jų socialinio elgesio „nedorybėmis“. Visi skundų autoriai – valstiečiai, bajorai, miestiečiai, dvasininkai – savo rašiniuose nurodydavo luomą ir, tikėtina, kad tai buvo privaloma padaryti. Tačiau tai, kad po skundais (ir prašymais) pirmieji dažniausiai pasirašydavo privilegijuoto luomo asmenys, rodo socialinio statuso reikšmingumą. Pačioje minėtų raštų struktūroje atsispindėjo anuometinė luominė visuomenės sąranga, jos hierarchiškumas, tikinčiųjų socialinis statusas. Šiame tyrime analizuojama, kaip jis reiškėsi, ar ir kaip socialinis statusas atsispindėjo sprendžiant konfliktus – nagrinėjant skundus – Bažnyčioje. Tarp keleto dešimčių parapijiečių skundų ir prašymų, adresuotų Žemaičių (Telšių) vyskupui 1891 m., saugomas ir Seredžiaus parapijiečio bajoro Stanislovo Valerijono Gaižausko skundas savo parapijos dvasininkų, vyskupo sufragano Antano Baranausko elgesiu ir kiti nenuosekliai sudėlioti šios „bylos“ eigą atspindintys dokumentai. Straipsnio tikslas – nagrinėjant 1891 m. pavasarį kilusį Gaižausko ir Seredžiaus parapijos (Veliuonos dekanatas) dvasininkų konfliktą ir jo tyrimą, analizuoti ar/kaip jame atsispindi socialinė hierarchija ir santykiai parapijoje/Bažnyčioje, konflikto dalyvių luomo tapatybė.Aptarsiu skundo nagrinėjimo tvarką anuometinėje Bažnyčioje, skundėjo, skundžiamųjų dvasininkų, liudytojų pa(si)aiškinimų prasmes, jų tekstuose sutinkamų reiškinių platesnius kontekstus, konflikto baigtį. Šiuo tyrimu noriu vieno konflikto analizėje įžvelgti Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenimo socialinius aspektus XIX a. pabaigoje. Kartu su straipsniu pateikiamas ir bažnytinio tyrimo metu suformuotos bylos vertimas iš rusų kalbos į lietuvių. [...]. [Iš teksto, p. 112-113]

ENThe article analyses the conflict between Stanislovas Gaižauskas, a noble, and the clergy of the parish of Seredžius (Veliuona deanery), which occurred in the spring of 1891. It is focused on the complaint of noble Gaižauskas and its investigation. It examines whether or how it reflects social relations in the parish/ church and the status identity of the participants in the conflict. It considers the way social status was reflected in conflict resolution and complaint handling in the church, as well as the relationship between the clergy and other believers. The paper analyses the procedure of complaint handling in the Church of that time, the meanings of the explanations and apologies of the complainant, the clergy complained about, and the witnesses, and the broader context of the phenomena found in their texts. The article concludes that the 1891 conflict between the clergy and Gaižauskas in the parish of Seredžius and its investigation show that status identity was a significant and recognisable constituent in the parish/church space in latenineteenth-century Lithuania. The status identity (nobles, clergy, and peasants) is recognised in the texts of the plaintiff, the defendants, the witnesses, and in court rulings. The examination of the conflict shows that the Church as an institution had a conflict/complaint resolution system, which was closed and hierarchical. On the other hand, the involvement of the secular authorities was possible in some cases, but the Church avoided it. The outcome of the case shows that the clergy was defending their social status and power and achieved success. This story of the young noble forced to kneel down and led out of the sacristy is probably not just his fantasy, and the reference to the behaviour of the clerics is not a fantasy either.The article shows that although the author used biased testimonies, this ‘story’ is important and telling as an indication of the possible behaviour of all estates and points to the status of the priest in the Church and the society of the time. Religious literature paid considerable attention to the behaviour of believers in the church and did not emphasize their status, but social reality was shaping patterns of behaviour in which the status was important and recognisable. The status of the cleric remained supreme. In addition, the analysis of the conflict revealed that at the end of the nineteenth century, there was a social group in the public life of the parish of Seredžius whose status was similar to that of the members of church fraternities: it included servants of the church and other people who maintained order in it. Their existence may be indicative of the transformation of the activities of church fraternities in the late nineteenth century. The appendix contains the translation of the file compiled during the years of ecclesiastical research into Lithuanian. [From the publication]

• Teologija / Theology
• Istorija / History