Vilniaus vyskupijos katedros kapitulos sesijų raida XIX a.

LTPo Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, atitekusiose Rusijos imperijai, imperijos valdžia nuosekliai siekė katalikų bažnytinį gyvenimą tvarkyti pagal ortodoksų Bažnyčios modelį. Ortodoksų tikėjimą išpažįstantys Rusijos imperatoriai uzurpavo ne vieną išimtinai Apaštalų Sosto kompetencijai kanonų teise rezervuotą katalikų religinio gyvenimo sritį. Katedrų kapitulos, vyskupijos hierarchijoje užimančios pirmą vietą po vyskupo, taip pat neišvengė imperijos valdžios intervencijos. Temos literatūroje išsakyta mintis apie nuo XVI a. tolydžio silpnėjusias katedrų kapitulų pozicijas nėra pakankamai argumentuota, tačiau katedrų kapitulų raidoje būta ne vieno, iš laiko perspektyvos lūžiniams priskirtino etapo, kai šios institucijos pozicijos bažnytinėje hierarchijoje akivaizdžiai susilpnėdavo. XIX a. tokių taip pat nestokota. Vilniaus katedros kapitula, drauge su vyskupija įkurta dvasininkų korporacija, kaip ir kitų vyskupijų kapitulos, saistoma pareigos reziduoti prie katedros ir talkinti vyskupui/administratoriui, laikotarpiu po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų tęsė veiklą vadovaudamasi kolegialumo principais. Sprendimai, kaip ir iki tol, būdavo priimami kolegialiai bendruose posėdžiuose, vadintuose kapitulomis arba sesijomis. Šiuo straipsniu pristatomo tyrimo tikslas yra remiantis istoriografija ir šaltiniais rekonstruoti Vilniaus katedros kapitulos sesijų raidą XIX a. ir atskleisti jos ypatumus. Glaustai pristatant analizei pasirinktu laikotarpiu rengtų sesijų pobūdį, siekiama nustatyti jų rengimo dažnį, fiksuoti trukmę. Pagrindinis dėmesys skirtas generalinėms sesijoms.Keliamas uždavinys identifikuoti generalinių sesijų posėdžiams pirmininkavusius asmenis, aiškinamasi, kokią vietą analizei pasirinktu laikotarpiu šios pareigos užėmė dvasinių pareigybių hierarchijoje. Siekiama išskirti svarbesnius kolegialiai katedros kapitulos dvasininkų svarstytų klausimų teminius blokus. Keliama hipotezė, kad imperijos valdžios politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu buvo pagrindinis kapitulos sesijų raidą XIX a. įtakojęs veiksnys. Tyrimo chronologinės ribos – 1798–1914 m. imtinai. [...]. [Iš teksto, p. 83-84]

ENLike the cathedral chapters of other dioceses, the Vilnius Diocesan Cathedral Chapter, a corporation of clergymen founded in the fourteenth century simultaneously with the diocese, was bound by the duty to reside at the cathedral and assist the bishop/administrator. During the period following the partitions of the Polish-Lithuanian Commonwealth, it continued its activities, which were based on the principles of collegiality. As in the times of the Grand Duchy of Lithuania, the decisions delegated to the cathedral chapter used to be passed collegially in joint meetings referred to as chapters or sessions. It was found that in the nineteenth century, the tradition of general sessions was upheld most consistently. The discussion of the peculiarities of the development of sessions is based on the relevant literature and primary sources. The 48 clerics who chaired the general sessions were identified; the number and the years of the sessions they had chaired are presented in the tables. It should be stressed that the list of the chairmen is provisional due to gaps in the sources. The conclusion is that in the nineteenth century, the canons/prelates of the cathedral chapter who at various times served as presidents of the general session were skilled administrators and active in pastoral work. The confessional policy of the Russian imperial authorities, which was directed against the Catholic Church, was found to be one of the main factors influencing the development of the sessions of the cathedral chapter. Compared to the times of the Grand Duchy of Lithuania, in the nineteenth century the spectrum of issues to be decided collegially by the cathedral as a diocesan hierarchical corporation of the clergy was steadily narrowed and the scope was reduced. [From the publication]

• Teologija / Theology
• Istorija / History