LTStraipsnyje apžvelgiamos prielaidos, nulėmusios darbo tarybos įvedimą į Lietuvos darbo teisę, analizuojami jų teisinio statuso pokyčiai, identifikuojamos su darbo tarybų sudarymu ir veikla susijusios praktinės problemos, gilinamasi į darbo tarybų valstybės tarnyboje problemas. Vienas pagrindinių darbo tarybų įteisinimo Lietuvoje tikslų – siekis užtikrinti kolektyvinių teisių įgyvendinimą tiems darbuotojams, kurie nenori priklausyti profesinėms sąjungoms. Dėl to iki 2017 m. liepos 1 d. darbo taryboms suteikti itin platūs darbuotojų kolektyvinio atstovavimo darbdavio lygiu įgaliojimai, nedarant realios skirties tarp darbo tarybų ir profesinių sąjungų. Įsigaliojus 2017 m. Darbo kodeksui, darbo tarybos neteko teisės darbdavio lygiu sudaryti kolektyvinius susitarimus ir inicijuoti kolektyvinį darbo ginčą dėl intereso, taip buvo iš esmės susiaurintos kolektyvinės darbuotojų teisės. Nepaisant to, toks reglamentavimas vertinamas kaip teisėta socialinės inžinerijos priemonė. Straipsnyje konstatuojama, kad, siekiant užtikrinti efektyvų privalomo darbuotojų kolektyvinio atstovavimo taisyklės įgyvendinimą, turėtų būti ne tik taikomas teisinis poveikis, tačiau ir pasitelkiamos švelnaus spaudimo priemonės. Šių priemonių įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų aktyvumo įgyvendinant savo rinkimų į darbo tarybas teises. Įvertinus valstybės tarnautojų teisinio statuso ypatumus, siūloma darbo tarybų institutą reglamentuojančias teisės normas valstybės tarnyboje taikyti mutatis mutandis, atitinkamai koreguojant šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Reikšminiai žodžiai: socialinė partnerystė, kolektyvinės darbuotojų teisės, darbo taryba, darbuotojų kolektyvinis atstovavimas per darbo tarybas, valstybės tarnautojų kolektyvinis atstovavimas per darbo tarybas. [Iš leidinio]
ENThis article reviews assumptions that determined the introduction of works councils into Lithuanian labor law, analyses changes in their legal status, identifies practical problems related to the creation and operation of works councils, and pays special attention to the problems of works councils in civil service. One of the main goals of the legalization of works councils in Lithuania was to ensure the implementation of collective rights for those employees who do not want to belong to trade unions. That is why Lithuanian works councils were given extremely broad powers of collective representation of employees at the employer level on 1 July 2017, without making a real distinction between works councils and trade unions. After the entry into force of the 2017 Labor Code, works councils lost the right to conclude collective agreements at the employer level and to initiate a collective labor dispute due to interest, thus the collective rights of employees were essentially narrowed. Nevertheless, such regulation is seen as a legitimate means of social engineering. In this article, it is concluded that in order to ensure the effective implementation of the rule of mandatory collective representation of employees not only should legal effects be applied, but soft pressure measures should also be used. Implementation of the latter measures directly depends on the activity of employees in exercising their rights to vote in works councils. After assessing peculiarities of the legal status of civil servants, it is proposed to apply the legal norms regulating the institute of works councils in civil service mutatis mutandis, adjusting the court practice formed on this issue accordingly. Keywords: social partnership, collective rights of workers, works council, collective representation of employees through works councils, collective representation of civil servants through works councils. [From the publication]