LT2020 m. atliekant tyrimus magistralinio dujotiekio vietoje, aptikta ir tirta Kakliniškių 7 gyvenvietė (2 pav.). Archeologiniai pėdsakai čia buvo gana menki – archeologinio sluoksnio beveik neišlikę, aptikti įgilinti objektai koncentravosi vos 10 m skersmens areale. Iš viso užfiksuota 19 objektų, kurių devyni greičiausiai yra gamtinės kilmės (3, 4 pav.; 1 lentelė). Visgi įgilintuose objektuose surinkta gausi ir reprezentatyvi, tik vienam trumpam apgyvenimo etapui priklausančios keramikos kolekcija, archeobotaninė medžiaga (11 pav.; 3 lentelė) ir kiti radiniai (10 pav.) suteikė itin vertingų duomenų, leidžiančių naujai pažvelgti į I tūkstantmečio pr. Kr. kultūrinę situaciją Pietryčių Lietuvoje. Visa keramika priklauso vienam tipui, kurio išskirtinis bruožas – brūkšniuotas paviršius su papildomai užteptu kruopėtumo suteikiančiu sluoksniu. Visų indų formos labai panašios – tai puodai gaubtomis sienelėmis ir nežymiai išreikštais peteliais (5–9 pav.; 2 lentelė). Šis keramikos tipas iki šiol nebuvo išskirtas, o tokios keramikos žinota tik iš kapinynų. Naujai išskirtas keramikos tipas pavadintas Kakliniškių tipu. Kakliniškių tipo keramikos išskyrimas ir požymių apibrėžimas leido tokią keramiką identifikuoti ir kitose Pietryčių Lietuvos ir rytinėse Užnemunės gyvenvietėse. Tai Kakliniškės 6 ir 8, Migūčionys bei Žebertonys 4 ir 5 (12 pav.) tame pačiame mikroregione kaip ir Kakliniškės 7; Kernavė ir Ardiškis 2 (13 pav.) prie Neries; Vilūnai 5 Kruonio apylinkėse; Alytus ir Panemuninkai 3 prie Nemuno; Skituriai 2 rytinėje Užnemunės dalyje (1 pav.). Skirtingose gyvenvietėse gautų 14C datų modeliavimas leido Kakliniškių tipo keramikos datavimą apibrėžti maždaug 410–320 cal BC (15 pav.; 4, 5 lentelės). Kakliniškių tipo keramikos aptikta ir kapinynuose.Urnų kruopėtu paviršiumi, priskirtinų Kakliniškių tipui, buvo visuose trijuose tyrinėtuose Užnemunės ir Rytų Lietuvos I tūkstantmečio pr. Kr. laidojimo paminkluose – Kernavėje, Semeniškiuose ir Paveisininkuose (14 pav.). Visose gyvenvietėse, kuriose aptikta Kakliniškių tipo keramikos, IV a. pr. Kr. atstovauja labai menkos archeologinės liekanos, paplitusios nedideliame areale. Tai leidžia kelti hipotezę, kad gyvenvietės buvo neįtvirtintos, išsklaidyto tipo, sodybos nutolusios viena nuo kitos ir vienoje vietoje ilgai nestovėjusios, dažnai perkeliamos į naują vietą. Šiais požymiais gyvenvietės su Kakliniškių tipo keramika labai skiriasi tiek nuo ankstesnių, ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos kultūros, tiek ir nuo vėlyvesnių, vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos kultūros, gyvenviečių, kurioms būdingi stori archeologiniai sluoksniai su dideliu kiekiu radinių, o dominuojantis gyvenviečių tipas – įtvirtintos gyvenvietės. Tokie skirtumai leidžia kelti hipotezę, kad jie galėjo būti nulemti svarbių skirtingų šiose gyvenviečių grupėse praktikuotų ūkio modelių. Apie priešromėniškojo geležies amžiaus žemdirbystę Lietuvoje iki šiol duomenų beveik neturėjome. Todėl nauja gausi medžiaga iš gerai išlikusių ir patikimai datuotų kontekstų Kakliniškių 7 gyvenvietėje šiuo atžvilgiu suteikė itin reikšmingos informacijos. Čia surinkta kultūrinių augalų liekanų kolekcija leidžia įžvelgti tam tikrus skirtumus nuo Lietuvos vėlyvojo bronzos amžiaus įtvirtintų gyvenviečių medžiagos. Svarbiausiu skirtumu galima įvardyti mažą sorų skaičių – tuo ši kolekcija artima tirtoms romėniškojo laikotarpio gyvenvietėms. Minėtas gyvenviečių su Kakliniškių tipo keramika sodybų trumpalaikiškumas leidžia kelti hipotezę apie praktikuotą ekstensyvios formos žemdirbystę.Vis dėlto tokio spėjimo pagrindimas lieka ateities tyrimų uždavinys. Straipsnyje pristatyti duomenys paneigia literatūroje besikartojančius teiginius, kad kultūrinė situacija visoje Rytų Lietuvoje ištisą I tūkstantmetį pr. Kr. buvo labai statiška, nekito nei materialinė kultūra, nei socialinė santvarka, apgyvenimo sistema ar kiti kultūriniai bruožai. Šiandien galima konstatuoti, kad regiono negalima laikyti homogeniška nei geografiniu, nei chronologiniu lygmenimis. Nauji archeologiniai duomenys rodo, kad ankstyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra, kuriai neabejotinai atstovauja tik apie 800–400 m. pr. Kr. datuotos Šiaurės rytų Lietuvos, Pietryčių Latvijos ir Šiaurės vakarų Baltarusijos įtvirtintos gyvenvietės, nepagrįstai buvo apibrėžiama gerokai platesniu regionu ir chronologiniu laikotarpiu. Panašu, kad gyvenvietės su Kakliniškių tipo keramika atstovauja kitoms nei minėtos kultūros tradicijoms ir rodo, kad bent jau Pietryčių Lietuvoje I tūkstantmečio pr. Kr. kultūrinė raida buvo kur kas dinamiškesnė, nei iki šiol manyta. [Iš leidinio]
ENThe article presents the data from Kakliniškės 7 settlement site, discovered and excavated in 2020 during the construction of the gas pipeline. The rich and representative collection of pottery and archaeobotanical material gathered in the site have provided valuable data on the hitherto unknown 4th century BC in Lithuania. Pottery such as that found at Kakliniškės 7 has not previously been identified, and is therefore referred to here as Kakliniškės Ware. These are pots with slightly curved walls, rounded shoulders and vertical rims, featuring a striated surface topped with an additional coarse layer. The defined attributes of this new type of pottery have allowed the identification of the same ware in other settlement and burial sites in southeastern Lithuania and the Trans-Nemunas region. All of these settlement sites share some common features; most likely they are the sites of short-lived farmsteads belonging to highly dispersed settlements. Such data allow us to hypothesise a hitherto unidentified cultural group that briefly spread in southern Lithuania in the 4th century BC. This challenges the prevailing model of a static cultural development and a homogeneous material culture in the 1st millennium BC in all of eastern Lithuania. Our data show that the cultural situation here was much more dynamic than previously thought. Keywords: The Earliest Iron Age, pottery, unenclosed settlements, agriculture. [From the publication]