LTViešpats sukūrė skulptorių, sukūrė mąstytoją, o su jais - ir metraštininką, kuris galėtų jais džiaugtis, juos mylėti ir prisiminti. Metraštininkas nieko negali išsaugoti nesidžiaugdamas tuo, kas kitų sukurta. Jo kūryba yra rūpintis tuo, kas jam skirta neužmiršti. Jis eina nuo vartų prie vartų, beldžiasi į duris ir pasakoja apie surastus nepaprastus žmones, kad ir kiti, kaip jis, galėtų džiaugtis ir įsiminti. Kas buvo didis - negali būti užmirštas. Tokie didūs kūrėjai buvo skulptorius Antanas Mončys ir mąstytojas Justinas Mikutis. Ši knyga apie tuos du sielos dvynius, du amžinus žemaičius, kuriuos išskyrė antrojo pasaulinio karo apokaliptinės negandos. Vienas atsidūrė Paryžiuje, kitas - Vorkutoje. Buvo atskirti, bet neišskirti. Skulptorius iš akmens kalė kryžiaus kelią, o mąstytojas ėjo tuo keliu, liudydamas teisybę, klupdamas ir artėdamas prie savo artimiausio žmogaus. [Anotacija knygoje]