Apie kalvystę ir 2021 m. respublikinę parodą Rumšiškių muziejuje
LT1941–1945 m. karas padidino kalvystės dirbinių paklausą. Kalviams tas laikas buvo lyg amato atgimimas. Tokiomis sąlygomis kalvystė gyvavo maždaug iki XX a. šeštojo dešimtmečio. Vėliau beveik visiškai dingo paklausa žemės ūkio kaltiniams dirbiniams, namų statybos detalėms, vežimams, smulkiems namų ūkio taikomiesiems ar dekoratyviems daiktams. Dauguma kalvių išvis užsidarė, neveikė. Mėginę išsilaikyti kalviai bandė įvairinti paslaugas: paversdavo kalves metalo dirbtuvėmis, fabrikinių mechanikos dirbinių taisyklomis. Tradicinės kalvystės paslaugos nyko. Paplito įvairiausi suvirinimo aparatai, kurie lengvino ir greitino metalo darbus. Meistrai lengvai įsigydavo ir kitokių fabrikinių mechaninių įrenginių įvairioms užduotims vykdyti. Amžiaus pabaigoje kalvystė Lietuvoje esmingai pakinta. Skirtis tarp kaimo ir miesto kalvių beveik išnyksta. Dailiosios kalvystės darbų apimtys mažėja. Dirbdamas kitus darbus ir turėdamas kitų pajamų šaltinių retas kalvis imasi dirbinių pardavimui turguose ar miestuose. Kalviškų dirbinių pasiūla rūpinasi tarpininkai, prekiautojai iš tolimesnių vietovių. Vienu metu atrodė, kad juodoji kalvystė visai išnyks, bet pastaraisiais metais atsiranda kitų veiksnių, skatinančių puoselėti kalvystės amatą. Taikomąją dirbinių paskirtį keičia dekoratyvioji. Tokį amato vystymą skatina regiono bendruomenės, muziejai. Vykdomi respublikiniai ir regioniniai meistriškumo konkursai, amato demonstravimai tradicinės kultūros renginiuose. Formuojasi palankios sąlygos tradicinei kalvystei gyvuoti šiuolaikinėje kultūroje. [Iš straipsnio, p. 52]
- Lietuvos Tautodailininkų sąjungai - 50 metų: tautodailės raidos 1987-2016 m. apžvalga / Jonas Rudzinskas. Tautodailės metraštis. 2016, Nr. 30, p. 4-16.
- Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje / sudarytojas Gytis Vaškelis. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 236 p.
