Lietuvos partizanų baudžiamosios operacijos Lazdijų apskrityje 1944-1952 metais

LTStraipsnio tikslas – remiantis statistiniais duomenimis nustatyti bendriausius pokario Lietuvos partizanų antikolaboracionistinės veiklos bruožus ir dėsningumus Lazdijų apskrities valsčiuose ir visoje Pietų Lietuvoje. Lietuvos viešojoje informacinėje erdvėje vykstančiose diskusijose nemažėja dėmesys Lietuvą palietusiems XX a. vidurio įvykiams. Gana dažna šių ginčų tema yra kolaboracionizmas. Kova su kolaboravimu (civilių gyventojų pagalba kraštą okupavusiai priešiškai valstybei) – viena sudėtingiausių problemų, su kuria susiduria kiekvienos okupuotos šalies pasipriešinimo judėjimas. Jos vertinimas komplikuotas pirmiausia dėl to, kad okupacijos metu eiliniai žmonės dažniausiai bando ieškoti atramos abiejose konflikto pusėse. Pokario Lietuvoje gyventojų bendradarbiavimą su naujais okupantais vertinti sunku ir dėl to, kad kai kurie iš jų labai dažnai tą darydavo tik priverstinai, o prievarta čekistinėje praktikoje labai menkai atsispindi jų sudarytuose dokumentuose. Ji kur kas geriau pastebima išlikusių gyvų liudininkų pasakojimuose. Kolaboravimo pavyzdžius vertinti sudėtinga dėl to, kad pokario Lietuvos partizanams tekdavo realiame gyvenime matuoti atskirų žmonių kolaboravimo mastą ir tuo pagrindu priimti atitinkamus sprendimus. Straipsnio temai analizuoti naudojama sovietinių represinių institutų (KGB ir NKVD) sukaupta medžiaga apie jų kovą su Lietuvos pasipriešinimo judėjimu Lazdijų apskrityje. Abi minėtos institucijos veikė pagal vieningo centro nustatytus reikalavimus ir visų Lietuvos apskričių KGB ir NKVD skyriai kaupė analogiško pobūdžio dokumentus. Skirtumas tik tas, kad Lazdijų valsčiui skirtuose dokumentuose yra daugiau pasienio kariuomenės padalinių aktų. [Iš straipsnio, p. 71-72]

ENCompared to other military conflicts in Central Europe, the armed resistance to the Soviet Union that took place in Lithuania in 1944-1952 stands out for the sharp struggle of local partisans against collaboration. In most cases, these were pre-calculated partisan actions aimed at preventing the USSR from consolidating its power and changing the prevailing social relations in the country to meet the requirements of communist ideology (more precisely, its Bolshevik version). This struggle sometimes turned into spontaneous partisan actions, thus, innocent victims were inevitable. It was exacerbated in particular by the fact that the USSR’s repressive institutions (primarily the KGB and the NKVD) sought to involve as many local civilians as possible in the fight against the resistance. In Western Europe, during World War II, right-wing people cooperated more with Nazi Germany, while in Lithuania the actions of the Soviet Union were more supported, and as a result more supporters of communist ideology suffered from partisans. As in Western Europe (for example, in France during World War II), the most hated social group in Lithuania was those who had served in the anti-partisan units of the occupier.Southern Lithuania and especially Lazdijai county and the former Leipalingis district stand out for cooperation with the deaths of people accused of the enemy. For comparison: in the largest county of this region, Alytus county, partisans shot about 1450 people (this number also includes MGB and NKVD officers killed in battles with partisans), while in the smaller Lazdijai county - about 800. The statistical analysis performed in the article suggests that the sharpness of the anti-collaborative struggle and the significantly higher number of victims than elsewhere in Lithuania may have been determined not only by the different attitudes of ordinary locals towards their neighbours’ behaviour (i.e. their assistance to the occupier). There were two large partisan associations in Lazdijai County: Dainava and Tauras districts. In the latter area, the number of victims of anti-collaborative struggles is significantly lower. [From the publication]