Menonas: anamnezė kaip (at)pažinimas

LTStraipsnyje interpretuojama Menono antroji dalis (80a–86c), kurioje Platonas pirmą kartą pateikia anamnezės sampratą. Šia pažinimo teorija Platonas mėgina pagrįsti dorybės kaip esantybės (οὐσία) pažinimo galimybę. Kadangi dorybė apskritai yra būties rakursu hipotetiškai prognozuojama esybė, tai jos pažinimas numano papildomą jos identifikavimo problemą. Tokios esybės pažinimo būdas turėtų funkcionuoti kaip atpažinimas, t. y. jau numanyti tam tikrą žinojimą apie tokią esybę. Tokį būdą Platonas įžvelgia antikinėje geometrijoje, kurioje naudojamasi neva jusliškai pažįstamais brėžiniais, tačiau išvados daromos apie jusliškumo anapusybėje tvyrančias esybes. Anamnezės galimybė Menone pagrindžiama įrodant Pitagoro teoremą beraščiam jaunam vergui. Kadangi dialoge anamnezės samprata nedetalizuojama, tai išvados apie jos bei geometrinio samprotavimo būdo vaidmenį Platono filosofijoje daromos, pasižvalgant į kitus Platono dialogus. Daroma išvada, kad Menone ir Faidone Platonas neformuluoja anamnezės kaip pažinimo būdo, bet eksploatuoja ją kaip argumentą, kuriuo siekiama pagrįsti sielos nemirtingumą, t. y. demarkuoti filosofavimo subjektą. Kur kas svarbesnis vaidmuo platoniškajame filosofavime tenka geometriniam samprotavimo būdui, kurį Platonas universalizuoja bei ontologizuoja. Straipsnyje parodoma, kad šis samprotavimo būdas kartu su loginio ryšio tarp vaizduotės ir mąstymo prielaida lemia Platono ontognoseologinę koncepciją iliustruojančios padalintos linijos analogijos struktūrą. Raktažodžiai: dorybė, esantybė, anamnezė, sielos nemirtingumas, padalintos linijos analogija. [Iš leidinio]

ENThe paper interprets the second part of the Menon (80a-86c), where Plato introduces the concept of anamnesis for the first time in his dialogues. With this theory of knowledge Plato attempts to justify the possibility of knowing virtue as beingness (οὐσία). Since virtue in general is an entity hypothetically predicted from the standpoint of being, its cognition implies the additional problem of its identification. Therefore, the way of knowing such an entity should function as an identification, i.e. already presuppose a certain knowledge of such an entity. Plato finds such a way in ancient geometry, which uses supposedly sensually familiar drawings, and draws conclusions about entities that exist beyond of the sensible. The possibility of anamnesis is grounded in Menon by proving the Pythagorean theorem to an illiterate young slave. Since the concept of anamnesis is not elaborated in the dialogue, conclusions about the role of anamnesis and the role of the geometrical mode of reasoning in Plato’s philosophy are drawn from other dialogues of Plato. It is concluded that in Meno and Phaedo Plato does not formulate anamnesis as a way of knowing, he exploits it as an argument to justify the immortality of the soul, i.e. to demarcate the subject of philosophising. The geometrical mode of reasoning, which Plato universalises and ontologises, plays a much more important role in Platonic philosophising. The paper shows that this mode of reasoning, together with the assumption of a logical connection between imagination and thought, determines the structure of the analogy of the divided line that illustrates Plato’s ontognoseological conception. Key words: virtue, beingness, anamnesis, immortality of the soul, the divided line analogy. [From the publication]