Drumstas vanduo Anykščių istorijos ištakose : recenzija

LTIr štai mūsų rankose – nauja knyga Valdovai Anykščiuose, skirta senajai Anykščių istorijai. Gražiai iliustruota, išleista iškart dviem kalbomis (paralelinis tekstas lietuviškai ir angliškai), pristatyta Anykščių visuomenei spaudoje [3] ir 2022 m. liepos 22 d. Anykščių miesto šventės metu dvarvietėje vykusiame teatralizuotame renginyje. Knygos „idėjos autoriumi“ įvardyto Vytauto Balčiūno tekstai į šią knygą nepateko ir tai trukdo skaitytojui suprasti, kodėl atsirado ši knyga ir kokia jos idėja, nes šiaip jau ji – gana neįprasta lokalinės istorijos studija. Neįprasta visų pirma tuo, kad skaitant kartais sunku suprasti, ar ši knyga apie Anykščius, ar tai yra apybraižų apie keturis Lietuvos valdovus (Kazimierą Jogailaitį, Žygimantą Augustą, Steponą Batorą ir Zigmantą Vazą) rinkinys, adaptuotas Anykščių auditorijai. Mat tiesiogiai su Anykščiais susiję knygos siužetai sudaro mažesnę knygos dalį, o daugiausia vietos skirta bendriems šių valdovų valdymo ir politikos bruožams, kurie pristatomi istoriko Simono Matulevičiaus apybraižomis. Jose su Anykščiais susiję siužetai pasakoja apie šių valdovų apsilankymus Anykščiuose: Kazimiero Jogailaičio – 1442 m. lapkričio 7 d. (p. 31, 34), Žygimanto Augusto – 1557 m. rugpjūčio mėn., su kariuomene žygiuojant Livonijos link, kurios pasienyje netrukus bus sudaryta Pasvalio taika (p. 57, 65–66, 70–74), Stepono Batoro – 1582 m. kovo 5 d., po pergalės Livonijos kare vykstant iš Vilniaus į Rygą ir jo nakvynę tuometinio Anykščių seniūno Jono Glebavičiaus dvare (pateikiama ir platesnių žinių apie šią įdomią asmenybę, p. 94, 103–108), pagaliau baigiama dviem Zigmanto Vazos apsilankymais Anykščiuose 1589 m. rugpjūčio 15 d., pakeliui iš Vilniaus į Taliną (p. 129– 130), ir 1601 m. rugsėjo 15 d. – su kariuomene pakeliui į karą prieš į Livoniją įsiveržusią Švediją (p. 130-137).Nors informacija apie valdovų apsilankymus Anykščiuose yra vertingiausia lokalinės istorijos požiūriu, žinių apie tai nėra daug, ir tik Stepono Batoro nakvynės proga pasistengta daugiau įdomių detalių išgauti iš konteksto, pasiaiškinant, kas gi buvo tuometinis Anykščių seniūnas Jonas Glebavičius. Tai neabejotinai geras tyrimo pavyzdys, bet daugeliu atvejų autorius išplečia pasakojimą tik naiviu tuščiažodžiavimu, pavyzdžiui: „...galima neabejoti, kad abi šios įspūdingos [Zigmanto Vazos] kelionės įnešė karališkumo, o galbūt ir permainų Anykščių ir apylinkių gyvenime. Abu valdovo apsilankymai turėjo būti vieši, garsūs ir įsirėžti gyventojų atmintyje“ (p. 137); „Gera galvoti, kad Anykščiai galėjo būti svetingai valdovą priėmusi vieta“ (p. 138) ir pan. Knygoje taip pat plačiau pateikiama informacija apie žinomus šių keturių valdovų portretus, kurią pristato dailėtyrininkė Dalia Tarandaitė. Šias ikonografines apžvalgas su Anykščiais sieja nebent trumpa užuomina apie XVIII–XIX a. sandūroje tapytą valdovų portretų galeriją, priklausiusią Okuličių dvarui Latavėnuose (Anykščių r.) (p. 27), iš kurios knygoje publikuojamas ir pristatomas Kazimiero Jogailaičio portretas (p. 53, 55), ir kelios pastabos apie tai, kurie iš išlikusių Žygimanto Augusto, Stepono Batoro ir Zigmanto Vazos portretų artimesni jų lankymosi Anykščiams laikui (p. 89, 115, 145–146), nors pastarieji faktai būtų akivaizdūs ir be specialaus aiškinimo. Apskritai galima sakyti, kad D. Tarandaitės apybraižos neturi lokalinės istorijos aspekto ir tiktų bet kokiai knygai apie šiuos valdovus. [...]. [Iš teksto, p. 246-247]