Už laiko ribų: "Sapnavau Japoniją"

LTŠiame tekste aptariamas sapnas Mindaugo Lukošaičio kūryboje. Į piešinių ciklą "Sapnavau Japoniją" žvelgiama ne tiek analizuojant piešinio kaip dailės kūrinio savybes, bet labiau per siaubo literatūros klasiko Howardo Phillipso Lovecrafto ir jo plėtotos „keistosios fantastikos“ prizmę. Šis žanras leidžia kalbėti apie nežmogiškos (t. y. žmogui niekaip nepažinios) realybės pojūtį, kuris sunkiai apibūdinamas remiantis viena disciplina. Pastanga apie tai aiškintis gali būti traktuojama ir kaip savotiška „neakademinė“ prieiga prie meninio archetipo, kai siekiama rasti raktą į fantazijos, vaizduotės ir sapnų pasaulį. Straipsnio apibendrinime teigiama, jog istoriniu požiūriu vienas nuo kito nutolusiuose (ir vienas apie kitą nieko nežinojusių autorių) kūriniuose – literatūrinėje fikcijoje ir piešinių cikle – ryškėjantys analogiški meniniai archetipai gali prabilti kaip savotiški intertekstai, jungiantys archajines ir naujausias technologijas, mokslą ir meną. Šiuo atveju „keistosios fantastikos“ (arba „keistojo realizmo“) principai siūlo ne tiek anuliuoti modernybės pagimdytą žinojimą, kiek padėti suprasti tai, kas vis dar ne(pri)pažįstama. Reikšminiai žodžiai: HPL, Mindaugo Lukošaičio piešiniai, „keistoji fantastika“, anapusybės tyrėjai, sapnų gaudyklė, meninis archetipas. [Iš leidinio]

ENWriting this text was prompted by my interest in the ideas of otherworldliness, dreams and anti-modernity developed in the works of the fantasy genre. Several years ago, while reading the short stories and novellas by one of the fathers of weird fiction, Howard Phillips Lovecraft (1890–1937), I was thinking about the popularity of images of his work in films, while a later acquaintance with the drawings by the Lithuanian draughtsman Mindaugas Lukošaitis (b. 1980) encouraged me to explore the phenomenon of artistic archetype. The large-format series "I Dreamt of Japan" created by the artist circa 2013–2018 represents spatial monochromatic chiaroscuro formations, rocks, thick haze and the remnants of mysterious architectural monuments that he saw in his dream. Lukošaitis drew gloomy black-and-white images of imaginary Japan without ever having visited this Far East country. However, that’s where he perceived his visions to be located, and upon waking up, he visualized with a pencil what his brain had constructed while he was sleeping. The series of drawings I Dreamt of Japan by Lukošaitis is viewed in this text not so much through analyzing the features of the drawing as an artwork, but rather through the prism of philosophical weird fiction developed by the classic of horror literature Lovecraft and his successors.The sense of inhuman (i.e., incognizable to humans) reality can hardly be described within the limits of a single discipline. In this case, an effort to analyze it can also be regarded as a kind of “non-academic” approach to the artistic archetype, an attempt to find a key to the world of fantasy, imagination and dreams. It is asserted in the conclusions that analogous artistic archetypes emerging in these historically distant works can serve as a kind of intertexts bringing together archaic and latest technologies, science and art. In this case, the principles of weird fiction (or weird realism) suggest not so much cancelling the knowledge brought by modernity as helping us to understand what is still unfamiliar and unrecognized. Keywords: HPL, Mindaugas Lukošaitis’s drawings, weird fiction, artistic archetype, researcher-geologist, dream catcher. [From the publication]

• Atminties ir žvilgsnio trajektorijos: vaizdo kultūros refleksija / Odeta Žukauskienė, Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018. 303 p.
• Įnirtingas miegas : vaizduotė ir fenomenologija / Kristupas Sabolius. Vilnius : Vilniaus universitetas, 2012. 279 p.
• Meno kūrinys ir istorija : žinojimas, matymas, vaizdavimas / Tojana Račiūnaitė. Naujasis Židinys - Aidai. 2010, Nr. 1-2, p. 23-28.
• Tvano pėdsakais: priešistorinės katastrofos įvaizdinimas / Skaidra Trilupaitytė. Acta Academiae Artium Vilnensis 2024, t. 112, p. 120-153.