[Paminklai Lietuvos valstybingumui įamžinti: tarpukario kryždirbystė. Skaidrė Krikštopaitytė-Urbonienė, Skirmantė Smilingytė-Žeimienė] : recenzija
LTPaėmęs didelio formato knygą ir perskaitęs knygos pavadinimą pagalvojau, kad knyga bus tradicinis tautodailės albumas, fiksuojantis kryždirbystės palikimą. Tačiau pavartęs ją supratau, kad tyrimas apima ne tik tautodailę. Kryždirbystė neatsiejama ne tik nuo profesionaliosios ir liaudiškosios kūrybos sąveikos, bet ir nuo švenčių, tautinio ir pilietinio tapatumo raiškos procesų analizės. Būtent šie aspektai mane sudomino ir paskatino apžvelgti šią knygą. Suintrigavo ir knygos struktūra. Knygos pavadinime žymimas tarpukario (tiesa, šis terminas pastaruoju metu nemažai kritikuojamas) laikotarpis, tačiau atsivertę knygos turinį matome, kad šiuo laikotarpiu neapsiribojama. Knygą sudaro du dideli skyriai. Pirmajame atsakoma į klausimą, kaip kryžius tampa nacionalinio tapatumo ženklu ir parodo 1928 m. Nepriklausomybės kryžių atgarsius XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. (skyrių sudaro du poskyriai, o pirmasis poskyris dar suskirstytas į 4 skirsnius). Antrasis skyrius (į poskyrius neskirstomas) skirtas 1928 m. medinių memorialinių paminklų projektams ir jų įgyvendinimui. Taigi knygoje daugiausia dėmesio sutelkiama į 1928 m., kai Lietuva šventė 10 metų jubiliejų. Tačiau ši data praplečiama tiek ir į ankstesnius, tiek ir vėlesnius laikus analizuojant reiškinio ištakas ir tolesnę jo raidą. Neapsiribojama vien Lietuva, gilinamasi į kryždirbystės raišką emigrantų bendruomenėse. [...]. [Iš teksto, p. 215]
