LTŠiuolaikinės tėvystės / motinystės tyrinėtojai teigia, kad per pastaruosius keletą dešimtmečių neuromokslai tapo didžiausią įtaką turinti mokslo sritis tėvų ir ekspertų sampratai bei praktikoms, susijusioms su vaikų auginimu, priežiūra bei ugdymu pirmaisiais gyvenimo metais (Apple 1995, Hays 1996; Macvarish 2016; Rawdin 2019 ir kt.). Ekspertinėmis ir mokslinėmis (daugiausia neuromokslinėmis) žiniomis įprasmintoje motinystėje / tėvystėje meilę ir intuityvų santykį su vaiku keičia sąmoninga į vaiko smegenų stimuliaciją, plastiškumą ir pažeidžiamumą nukreipta veikla, o tėvų, ypač motinų, vaidmuo ir santykis su vaiku matomas kaip esminis veiksnys, formuojantis vaiko smegenis ir lemiantis viso likusio gyvenimo sėkmę (Furedi 2008, Lee et al. 2010). Šio straipsnio teorinį pagrindą sudaro sociologės Jen Macvarish socialinė šio neurocentriško požiūrio į vaikus ir šiuolaikinę tėvystę / motinystę kritika. Straipsnyje ne tik pristatomi esminiai neuroauklėjimu grįsto tėvystės / motinystės modelio aspektai, bet ir atskleidžiama, kaip šis neurocentriškas modelis leidžia geriau suprasti ir paaiškinti autistiškus, t. y. neurologiškai skirtingus, vaikus auginančių šeimų patirtis.Informantų pasidalintos istorijos leidžia ne tik geriau pažinti autistiškus vaikus auginančių šeimų patirtis, bet ir reikšmingai praplečia sociokultūrinį Jen Macvarish aprašytą neurotėvystės modelį į diskusiją įtraukiant neuroįvairovės aspektą. Kaip rodo surinkti empiriniai duomenys, autistiško vaiko priežiūra nuo diagnozės nustatymo momento yra įvelkama į ypač griežtą neuromokslinių, neuropsichologinių ir neuropedagoginių žinių visagalybę bei kontrolę, kuri labiausiai atsiskleidžia per šiuos aspektus: „3 pirmųjų vaiko gyvenimo metų mitą“, nuostatą „kuo daugiau, kuo anksčiau – tuo geriau“ ir ekspertų konstruojamą lūkestį-viltį „turėti normalų vaiką“. Reikšminiai žodžiai: autizmas, neurotėvystė, neuroauklėjimas, neuromokslai, tėvystės / motinystės kultūra. [Iš leidinio]
ENIn contemporary studies of parenting, culture academics have shown huge interest in the phenomenon of neuro-scientific motherhood and neuroparenting, which has predominantly focused on a child’s brain plasticity and vulnerability, and parents – especially mothers – as primary caregivers and brain-builders (Apple, 1995; Bruer, 1999; Macvarish, 2016). Neuroscience is the most influential field of science that forms contemporary concepts and practices of parenting and child-rearing during the first three years of childhood (Hays, 1996; Macvarish, 2016; Rawdin, 2019; etc.) The theoretical basis of the article is the social critique of neuroparenting given by sociologist Jen Macvarish. In her book “Neuroparenting: The expert invasion of family life”, Macvarish discusses the neurocentric approach to children, parenting and family life. The social critique of neuroparenting given by Macvarish is particularly relevant when it is linked to children with atypical neurological conditions, such as autism. Therefore, the article seeks to show that neuroparenting lacks a broader socio-cultural context, as it focuses only on neurotypical children with normal neurological development, but does not include other conditions of neurodiversity. The article discusses the following aspects of neuroparenting: “the myth of the first 3 years”; the argument “ do more and do it earlier”; and the expectation constructed by experts – “you can have a child that you want”.These are later combined with empirical data, i. e. 34 semi-structured interviews with parents raising autistic children. The article argues that the subjective experiences of neuro-motherhood/fatherhood not only embodies the many aspects of neuroparenting, but also expands the socio-cultural context and reflects a much broader socio-cultural context of the contemporary neuroparenting movement. It also supplements Macvarish’s social critique of neuroparenting with new empirical arguments from the perspective of neurodiversity. Keywords: autism, neuroparenting, neuro-fatherhood / motherhood, neuroscience, parenting culture. [From the publication]