LTStraipsnyje nagrinėjami istoriniai rusų pavadinimai, atitinkantys lietuvišką vietovardį Markučiai, kilusį iš asmenvardžio. Remiantis įvairių žanrų ir stilių tekstų medžiaga atsekamas jų funkcionavimas XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios laikotarpiu. Konkuruojančių vietovardžių Маркуци ir Маркутье likimui turėjo įtakos ne tik reali kalbinė situacija Vilniaus krašte, bet ir tikslinga valdžios rusinimo veikla, numalšinus 1863–1864 m. lenkų sukilimą. Išlikusieji Baltarusijos oikonimai, kilę taip pat iš lietuviškų asmenvardžių, lygiagretūs savo struktūra nagrinėjamiems straipsnyje, patvirtina Vilniaus vietovardžio Маркутье nesisteminį pobūdį. Reikšminiai žodžiai: vietovardžiai, oikonimai, antroponimai, kalbų kontaktai, „tuteišių“ kalba, rusinimas. [Iš leidinio]
ENThe article deals with the historical Russian toponyms corresponding to the aboriginal Lithuanian Markučiai. In the past, this area has changed a number of names, the historical Russian forms of Маркутье and Маркуци have survived to this day. Based on the data of texts of various genre and stylistic attribution, the functioning of both toponyms can be traced during the 2nd half of the 19th – early 20th centuries. The article is an attempt to identify the factors that determined the duality of the historical Russian name. The study showed that the fate of competing toponyms was influenced not only by the real linguistic situation in the Vilna region, but also by the purposeful russification activity of the authorities after the suppression of the Polish uprising of 1863–1864. The forms of the same type of Belarusian oikonyms, Baltic in origin and ascending to Lithuanian personal names, confirm the non-systemic nature of the Vilna toponym Маркутье. Key words: toponyms, oikonyms, anthroponyms, language contact, local language, russification. [From the publication]