Slaptas lenkiškai kalbančių gyventojų tyrimas 1933-1934 m. Trakų, Alytaus ir Seinų apskrityse

LTPaaštrėjus Lietuvos ir Vokietijos santykiams, pradėjus iš Lenkijos pasienio link Vokietijos sienos perdislokuoti karinius dalinius, lenkiškai kalbančių gyventojų lituanizacijos ir lojalumo slaptą tyrimą užsakė Lietuvos karinė vadovybė. Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo II-ojo (informacijos) skyriaus viršininkas pulk. J. Lanskoronskis 1933 m. lapkričio 2 d. išsiuntė anketas su Lenkija besiribojančių pasienio apskričių karo komendantams. Prie laiškų pridėjo klausimyną „Lenkų pasienio tyrimo reikalu“, prašydamas su-rinkti kuo daugiau medžiagos apie lenkiškai kalbančių gyventojų nuotaikas, lietuvybės platinimą, lietuvių kalbos mokėjimą, įvertinti kariuomenės vaidmenį lietuvybės ugdymo darbe, o antivalstybiškai nusistačiusius asmenis įtraukti į atskirus sąrašus. Trakų (Kaišiadorių) apskrities karo komendantas plk. lt. V. Žutautas 1933 m. pabaigoje išsiuntinėjo anketą žinomiems apskrities pareigūnams, mokytojams, kunigams, pašto viršininkams, prašydamas atsakyti į iškeltus klausimus. Respondentus jis pasirinko savo nuožiūra, selektyviai ir tik lietuvius. Tą patį padaręs Alytaus ir Seinų apskričių karo komendantas rėmėsi daugiausia policijos nuovadų viršininkų, saugumo, mokyklų inspektoriaus ir apskričių viršininkų atsakymais. Iš atsakymų matyti, kad A. Smetonos autoritarinio režimo sąlygomis siekiai visus gyventojus išmokyti lietuvių kalbos (lituanizuoti) nebuvo koordinuojami (aut. pabr.) tarp Lietuvos karinių, vidaus ir pasienio policijos, švietimo sistemos įstaigų, visuomeninių organizacijų, nebuvo parengta jokių instrukcijų, todėl kiekviena įstaiga ar visuomeninė organizacija tai darė individualiai. Gyventojų tautinė ir pilietinė savimonė keitėsi Lietuvos pilietiškumo naudai, vis daugiau vaikų mokėjo lietuviškai.Respondentai pažymėjo, kad nors lenkuojančių namuose ir toliau kalbama lenkiškai, net išmokę kariuomenėje lietuvių kalbą jaunuoliai grįžę į namus ir toliau kalba lenkiškai, bet laiko save Lietuvos gyventojais, viešai kalba lietuviškai, save vadina lietuviais. Lietu-vos kariuomenės daliniai, dislokuoti pasienyje, darė didelę įtaką lietuvinimui. Tyrimu sukaupta daug faktų apie lenkų situaciją ir nuotaikas, nustatyta, kad pasienio apskrityse lenkų veikla niekuo negrasino trijų apskričių vidaus politinei situacijai, tuo labiau valstybei, lenkiškai kalbėti drausta nebuvo, dėl to žmonės nepersekioti – šiuo požiūriu A. Smetonos režimas nevadintinas kraštutiniu nacionalistiniu. Tačiau aktyviai kovota su slaptomis lenkiškomis mokyklomis, steigta daug pradinių lietuviškų mokyklų, lenkiškai kalbančius kaimų gyventojus pradėta intensyviau aprūpinti lietuviška spauda, vaikus – maldaknygėmis lietuvių kalba. Tuo rūpinosi kariuomenė, karo komendantūra, šaulių sąjungos bibliotekos ir mokyklos. Karo komendantai siūlė neerzinti kalbančiųjų lenkiškai, nepriekaištauti, neįžeidinėti piliečių, kurie nemokėjo lietuvių kalbos, pabrėžė ekonominio gerbūvio kėlimo svarbą lenkakalbių gyventojų pilietinėms nuotaikoms. Raktažodžiai: Trakų (Kaišiadorių), Alytaus ir Seinų (Lazdijų) apskritys, lenkų tautinė mažuma, Lietuvos kariuomenės tyrimas, lenkakalbių pasienio gyventojų lietuvinimas, administracinė linija, lenkų mokyklos Lietuvoje. [Iš leidinio]

ENAs a result of the tightening of Lithuanian–German relations and the beginning of the redeployment of military units from the border with Poland towards the border with Germany, Lithuania’s military command ordered a covert examination of the loyalty and lithuanization of residents speaking in Polish. Colonel J. Lanskoronskis, commander of the Second (Information) Department of the General Staff, on November 2, 1933, sent letters to military commandants working in districts near the Polish border. He attached ques-tionnaires with questions regarding to the Polish-speaking citizens’ attitudes, their level of Lithuanian consciousness, and progress in knowledge of Lithuanian language, in addi-tion to the military’s role in promoting lithuanization, and to log any anti-state individuals on separate lists. At the end of 1933, colonel-lieutenant V. Žutautas the commander of Trakai (Kaišiadorys) military district sent a stream of questions to well-known district officers, teachers, clergymen, and postmen, asking for answers to the questions that were raised. The respondents, he chose selectively, were only Lithuanians. Alytus and Seinai (Lazdijai) district’s military commandant did the same, selecting the answers of mostly police station chiefs, security and school inspectors, and county heads. Answers showed that under the conditions of the authoritarian regime of President A. Smetona, the aspiration to teach all inhabitants the Lithuanian language (lithuanization) was not coordinated between the Lithuanian military, domestic and border police, educational system institutions, or public organizations. Because no instructions were drawn up, each institution or public organization worked individually. The national and social identity of the population evolved in favor of Lithuanian citizenship, and more and more children knew Lithuanian.Respondents noted that although Polonized households continue to speak Polish, even after learning Lithuanian in the army, young people continue to speak Polish when they return home. Still, they considered themselves Lithuanian residents, spoke Lithuanian in public, and called themselves Lithuanians. The Lithuanian army units stationed at the border had a significant influence on lithuanization. The study collected many facts about the situation and assessed the moods of the Poles. It was alleged that in the border counties, Polish activity did not threaten the internal political situation. Speaking Polish was not banned, so people were not persecuted. In that sense, the A. Smetona regime cannot be considered as extremely nationalistic. However, there was an active fight against secret Polish schools, many primary Lithuanian schools were established, Polish-speaking villagers were provided with more Lithuanian press, and children were given prayer books in Lithuanian. This was conducted by the army, the military commandants, and the libraries and schools, as well as the paramilitary Riflemen’s Union. In conclusions, the military commandants suggested not to aggravate the Polish pop-ulation, and not to rebuke or insult citizens who did not know Lithuanian. They emphasized the importance of economic well-being for the Polish-speaking population. Keywords: Trakai (Kaišiadorys), Alytus and Seinai (Lazdijai) counties, Polish national minority, Lithuanian army investigation, lithuanization of Polish-speaking residents, administrative line, Polish schools in Lithuania. [From the publication]