Linguistic identity: between multilingualism and language hegemony

LTA priori priimdami daugiakalbystę kaip vertybę turime suvokti, kad ji nėra nuolatinė. Daugiakalbystė įmanoma tik dėl mūsų gimtosios kalbos, kuri sudaro esmines sąlygas išmokti kitų kalbų. Tačiau pati kalba kaip tradicija, t. y. gyvas procesas, yra veikiama kitų kalbų, todėl kalbos tapatybė nesuvokiama nesupratus jos curriculum vitae. Istorinis lietuvių kalbos kelias ateina kaip tik iš daugiakalbystės pasaulio. Būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystės miesto gyvenimą be žmonių, kalbančių lenkų, baltarusių, rusėnų, lotynų ir jidiš kalbomis. Tikroji daugiakalbystė neskirstė žmonių į „savus“ ir „svetimus“; ši skirtis atsirado vėliau, praėjus keliems šimtmečiams, kada miesto kultūroje ėmė nykti miestui būdinga daugiakalbystė. Ir visa tai pasireiškė kaip tam tikras susipriešinimas su „svetimais“, kaip pastangos sukurti tartum natūralią daugeliui žmonių tapatinimosi skirtį, kuri daro įtaką ir kalbiškai vienija. Daugiakalbiame pasaulyje vyravo suvokimas: nors ir skirtingi, visi esame „savi“. Tikroji, kasdienė, buitinė daugiakalbystė įgalino tarp kalbų ne tik informacinę komunikaciją, bet ir kontekstinės reikšmės sklaidą, mąstymo ir pasaulėvokos niuansų perėmimą. Atsiradus vienos, pačios svarbiausios ir racionaliausios „globalios“ kalbos hegemonijai, atsirado ir nauja komunikacija, kuriai nėra svarbu, kad žmogus mokėtų kelias kalbas (nesvarbu tampa net mokėti ir kaimyninių šalių kalbas), nes komunikacija vyksta per tam tikrą tarpininką ir ilgainiui apima įvairias gyvenimo sritis. Tačiau dvikalbystė nėra galutinis rezultatas; hegemoninė kalba peržengia lingua franca paskirties ribas ir siekia perimti gimtosios kalbos funkcijas. Tad koks yra pastarosios vaidmuo ir likimas? Būtent į šį klausimą ir siekiama atsakyti straipsnyje. Pagrindinės sąvokos: kalbinė tapatybė; gimtoji kalba; kalbos hegemonija. [Iš leidinio]

ENA priori accepting multilingualism as a value, we must understand that it is not permanent. It is empowered by our mother tongue, which creates an essential opportunity as well as a precondition for the acquisition of competences of other languages. However, the language itself, being a tradition, i.e., a living process, is affected by other languages, so the identity of a language cannot be understood without an understanding of its curriculum vitae. The historical path of the Lithuanian language comes from the world of multilingualism. Urban life in the Grand Duchy of Lithuania is unimaginable without the people speaking Polish, Belarusian, Ruthenian, Latin and Yiddish. Real multilingualism did not separate people into “us” and “other; this phenomenon emerged later, after some centuries, with the disappearance of urban multilingualism in the urban culture and manifesting as a certain opposition against the “others’, as efforts to create a natural for many people identity-divide which has impact and unities on the basis of a language. In the multilingual world the perception prevailed that we are all “us” but different. The real, conversational and every day multilingualism enabled the dissemination of contextual meaning, reception of different thinking and nuances of a global outlook rather than only communicating information.The emergence of one, the most important and rational, “global” language hegemony determines a new communication which does not require the competence of several languages (even the knowledge of the neighbors’ language), as communication proceeds through a certain mediator and in the long turn embraces various areas of life. However, bilingualism is not the final result; the hegemonic language trespasses the boundaries of the purpose of the lingua franca and aims at overtaking the functions of the native language. So, what is the role and destiny of the latter? This is what the study aimed at discovering. Keywords: linguistic identity; native language; language hegemony. [From the publication]

• Baltų tautinio sąmonėjimo skirtumai ir jų įtaka dabarties politikai / Alvydas Butkus. Lituanistica. 2011, Nr. 1, p. 93-103.
• Latinitas LDK raštijos raidoje / Sigitas Narbutas. Senoji Lietuvos literatūra. 2006, 21, p. 137-170.
• Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje / M. Lukšienė. Kaunas : Šviesa, 1970. 515 p.
• Rusų kalba Vilniaus vyskupijos bažnyčiose 1866–1883 m / Vytautas Merkys. Lituanistica. 2002, Nr. 3, p. 33-63.
• Šešioliktojo amžiaus raštija / sudarytojai Algis Samulionis, Rasa Jurgelėnaitė, Darius Kuolys. Vilnius : Pradai, 2000. 523 p.