LTVaikų skeletai teikia be galo daug informacijos apie jų asmeninį ar socialinį gyvenimą. Traktuoti kaip marginali visuomenės grupė, vaikai potencialiai gali padėti atskleisti pagrindinius veiksnius, paveikusius sveikatos būklę, bendrąjį visos visuomenės išgyvenamumą, jos gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos ir krizinių situacijų. Pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje didėjo susidomėjimas vaikų archeologija, ne išimtis ir jų palaikų tyrimai. Tačiau Baltijos šalyse vaikų bioarcheologija beveik nesusilaukė daugiau dėmesio. Ši apžvalga pristato praeityje ir šiuo metu Baltijos regione vykdomų tyrimų padėtį, ypatingą dėmesį skiriant vaikų palaikų tyrimams nuo priešistorinių iki istorinių laikų, nurodant galimą vaikų skeletų tyrimo naudą ir siūlant galimas tolesnio darbo kryptis. Straipsnio tikslas yra suteikti garsesnį balsą jauniausiems senovės bendruomenių veikėjams ir pasiūlyti atskaitos tašką Baltijos šalių vaikų bioarcheologijos plėtrai. [Iš leidinio]
ENThe skeletal remains of non-adults provide endless insights into numerous aspects of their personal, family and social lives. Although they were considered to be marginal members of society, children can potentially shed light on factors influencing the overall health and survival of their communities, sensitively conveying the ability of a population to adapt to its environment and cope with moments of crisis. In the last decade, worldwide interest in the archaeology of children has grown, and has driven the bioarchaeological investigation of their skeletal remains. However, the bioarchaeological study of non-adults has received surprisingly little interest in the Baltic states. This review presents the past and current state of the art with specific focus on the Baltic area from prehistory to historic times, outlining new research fields and the benefits of studying non-adult skeletal remains, and proposing specific possible directions for future work on this topic. The paper is aimed at giving a louder voice to the youngest actors of ancient communities, and perhaps offers a starting point for developing a definitive bioarchaeology of children in the Baltics. [From the publication]