Bones of contention: reflections on osteoarchaeology and the Baltic region

LTPastarajame dešimtmetyje reikšmingiausios archeologų interpretacijos buvo atliekamos pasitelkiant mokslinius metodus, tarp kurių buvo ir osteoarcheologija. Archeologinėse vietovėse rastų gyvūnų ir žmonių liekanų identifikacija, analizė ir interpretacija buvo plėtojamos įvairiausiomis kryptimis, kurios iliustravo kasdienybę daugybe skirtingų aspektų, apie kuriuos gali papasakoti tiktai gyvūnų ir žmonių kaulai. Šioje publikacijoje, pasitelkus Švedijos pavyzdį, bus apžvelgiama, kaip nuo 1960 m. plėtojosi osteoarcheologiniai tyrimai. Skirtumai tarp gyvūnų ir žmonių osteoarcheologijos istorijos, turinio ir krypčių jau yra aptarti, buvo išskirti ir kai kurie diskusiniai klausimai bei nesutarimai, susiję su tuo, kaip gaunamus rezultatus naudoja archeologų bendruomenė. Osteoarcheologijoje, kaip ir archeologijoje, gausėja analitinių metodų, todėl galima sužinoti daugiau, negu taikant vien tradicinius morfometrinius kaulų tyrimų metodus. Tokios tendencijos išliks ir ateityje, o moksliniai metodai toliau prisidės prie vertingų praeities bendruomenių gyvenimo įžvalgų. Atskiros šio straipsnio skiltys yra skirtos archeozoologinių tyrimų pavyzdžiu parodyti, kaip, naudojantis įvairiausiais būdais – publikacijomis, mokymais, konferencijomis, galima skleisti osteoarcheologinių tyrimų rezultatus Baltijos regione. [Iš leidinio]

ENDuring the last decade, some of the most significant archaeological interpretations included the integrated use of scientific methods, including osteoarchaeology. The identification, analysis and interpretation of human and animal remains from archaeological sites has been developing along increasingly different trajectories, due to the different aspects of daily life the bones of animals and humans illustrate. This paper is a review of the position osteoarchaeological research has achieved since the 1960s, through the example of its beginnings in the mid-20th century in Sweden. Similarities and differences between the histories, contents of and directions in human and animal osteoarchaeology are reviewed, revealing some controversies in the ways the results of the discipline have been embraced by the broader archaeological community. Similarly to archaeological research, increasingly complex analytical methods help refining results obtained by traditional morphometric methods applied to bones. This trend will continue in the foreseeable future: scientific methods will keep on contributing to valuable insights into past societies. Special sections in the paper are devoted to the possibilities of disseminating the results of osteoarchaeology through formal and informal networks such as publications, teaching and conferences within the context of the Baltic region through the example of archaeozoological research. [From the publication]