LTTyrimas remiasi 1555–1564 m., 1568–1575 m. Kauno tarybos ir 1561–1564 m. Kauno valsčiaus vaito knygomis. Jose gausu duomenų apie žuvų tiekimo, eksporto ir tranzito procesus. Tranzito pelnas vienijo žuvų supirkėjus, tarpininkus, gabentojus, upeivius Prūsijos kunigaikštystėje ir Žemaitijoje. Kauną pasiekdavo šviežia, sūdyta, džiovinta gėlavandenė žuvis iš Nemuno, Neries, Dubysos, Kuršių marių baseino. Nagrinėjamuose šaltiniuose paminėta 17 tuo besiverčiančių asmenų. Kitų rūšių žuvų įvairovę atstojo sūdyta silkė. Ji buvo gabenama iš Dancigo ir Karaliaučiaus. Iš Kauno silkę pergabendavo į Vilnių ir tolesnes sritis. Tyrimo metu nustatyta 20 asmenų, tiekusių Kaunui įvežtas silkes. Įsiliejimas į Europos krikščioniškos kultūros erdvę reiškė ir bendrų elgesio normų priėmimą. Tai apėmė įvairias kasdienybės sritis, tarp jų ir maitinimosi įpročius. XV–XVIII a. LDK gyventojų mitybai įtaką darė Romos katalikų ir Ortodoksų bažnyčių tradicija. [Iš straipsnio, p. 39]