Virtuali valiuta - teisėta atsiskaitymo priemonė notaro tvirtinamuose sandoriuose?
LTApibendrinant, galima daryti išvadą, kad notaras negalėtų tvirtinti sandorių, kuriuose šalys kaip atsiskaitymo priemonę pasirinktų virtualią valiutą dėl šių pagrindinių priežasčių: – Virtuali valiuta neturi teisinio valiutos ar pinigų statuso; – Virtualios valiutos neleidžia ir už ją nelaiduoja centrinis bankas ar kita valstybės institucija; – Virtualios valiutos leidimas įprastai nėra reguliuojamas jokios valstybės teisės aktais, už jos leidimą nėra atsakingas atitinkamos valstybės įgaliotas asmuo; – Virtualių valiutų tinklai dažnai naudojami sandoriams, susijusiems su nusikalstamomis veiklomis, įskaitant pinigų plovimą, sukčiavimą, teroristų finansavimą (žinoma, teoriškai bet kokia priemonė gali būti panaudota nelegaliems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, grynieji pinigai. Virtuali valiuta automatiškai nereiškia neteisėtumo, ji tik yra susijusi su didesne valdymo rizika). Tačiau notarai, kaip aukščiausios kvalifikacijos teisininkai, turi dėti visas pastangas stabdant nelegalių sandorių atlikimą.– Virtualios valiutos operacijos atliekamos anonimiškai. Asmuo, kuris gaus virtualią valiutą, matys tik asmens ID kodą, tačiau tiksliai nežinos, kokios šalies pilietis siunčia virtualią valiutą, kas tiksliai moka už paslaugas; – Virtualios valiutos naudojimas kaip atsiskaitymo priemonės notaro tvirtinamuose sandoriuose prieštarautų imperatyvioms teisės normoms ir neatitiktų jų reikalavimų, konkrečiai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatoms, kuriose aiškiai įtvirtinta, kad pagal tam tikrus sandorius šalys gali atsiskaityti tik pinigais, o virtuali valiuta valiutos ar pinigų statuso neturi. Virtualios valiutos, nors negali būti laikomos teisėtomis atsiskaitymo priemonėmis notaro tvirtinamuose sandoriuose dėl aukščiau išdėstytų priežasčių, turi savo vietą finansų pasaulyje ir mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad virtualios valiutos, kaip alternatyvūs finansai, vis dar veržiasi į priekį. [Iš straipsnio, p. 71-72]
