Microdimensional shaping of glissando: Nakas’s "Nude" (2004), Janulytė’s "Radiance" (2015), and Mažulis’s "Solipse" (2018)

LT1991 m. Douglasas Keislaris, žurnalo „Perspectives of New Music“ specialaus numerio, skirto mikrotonalumui, redaktorius ir autorius, atkreipė dėmesį, kad netradicinės temperacijos suteikia tarsi naują įkvėpimą minimalizmo raiškai muzikoje. Kita vertus, dar XX a. 7 dešimtmetyje mikrotoninio komponavimo technika skleidėsi pagrečiui su naujo skambesio ir tembrų paieškomis bei spektrinės muzikos eksperimentais. Mikrotonalumo raišką lietuvių autorių kūryboje paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais galima nusakyti kaip tiesioginę sąsają su pasaulyje plėtojamomis avangardo tendencijomis. Siekiant įvardyti, kuo remdamiesi Lietuvos kompozitoriai pasitelkė mikrotoninius elementus savo partitūrose, galima išskirti dvi pagrindines kryptis – tai ornamentinė / koloristinė maniera, paįvairinusi ir praturtinusi tradicinį tolygaus 12-tonio garsaeilio skambesio lauką, ir sistemiška / struktūruota kūrėjo prieiga. Straipsnyje analizuojamos trijų lietuvių kompozitorių – Šarūno Nako, Justės Janulytės ir Ryčio Mažulio – kompozicijos, parašytos jau po 2000-ųjų ir reprezentuojančios glissando kaip komponavimo technikos, nulemiančios kūrinio struktūrą, atvejus.Šarūno Nako pjesėje simfoniniam orkestrui „Nude“ (2004) pasitelkiama ketvirtatoniais aukštyn ir žemyn generuojamų melodinių slinkčių logika, simetriškai formuojama apie centrinį garsą h. Justės Janulytės kompozicijos „Radiance“ chorui ir elektronikai (2015) atspirties tašku pasirinktas garso a oktavos intervalas, kuris partitūroje nuosekliai plečiamas taip „įgarsinant“ branduolinio sprogimo vaizdinį. Viename naujausių savo darbų, pjesėje „Solipse“ violončelei ir garso įrašui (2018), Rytis Mažulis pasitelkia multidimensinę prieigą, glissando efektą pritaikydamas įvairiems parametrams: konstruodamas 32 balsų kanoną (skamba viena violončelė gyvai bei 31 iš anksto įrašytas garso takelis) kompozitorius, pasinaudodamas skaitmenine progresija, mikroskopiniu tikslumu dalija intervalus į smulkias mikrotonines slinktis (pavyzdžiui, atstumas centais 1, 3, 6, 10, 15), atitinkamai nuosekliai yra lėtinamos tempo nuorodos (sulig kiekvienu nauju garsu tempas sulėtėja viena sekunde), kiekviena kita violončelė (iš anksto įrašytas garso takelis) įstoja viena padala / sekunde lėtesniu tempu už prieš tai buvusiąją. [Iš leidinio]

ENIn 1991, Douglas Keislar, the editor of the Perspectives of New Music journal forum that dealt with the issues of microtonality, raised the question “Why the interest in new tunings?” and noted that “nonstandard tunings offer a means to breathe new life into minimalism”. One should agree that composing with microtones re-emerged in Lithuanian music in the last decades of the 20th century as a response to the impulses of the international avant-garde. Attempting to systematize the ways of microtone integration in Lithuanian music scores, one would distinguish two directions principally based on ornamental and structural approach, resulting in the expansion and enrichment of major-minor system as well as using microintervals as independent elements of the system or joined with other techniques such as serialism, minimalism etc. The article provides the examples with a detailed comment on the music of Lithuanian composer Šarūnas Nakas, Justė Janulytė and Rytis Mažulis. Keywords: microtone, quarter-tone, microdimensional glissando, Šarūnas Nakas, Justė Janulytė, Rytis Mažulis. [From the publication]