Eduardas Balsys’ dodecaphony and its contexts

LTReflektuojant Eduardo Balsio gimimo (1919) jubiliejaus šimtmetį ir dodekafoninės technikos įsteigimo Josefo Matthias Hauerio opuse Nr. 19 „Nomos“ (1919) šimtmetį, straipsnyje gvildenama Balsio dodekafoninė kūryba. Kompozitoriaus nuostata šios technikos požiūriu nebuvo vienalytė. Jis dairėsi naujovių muzikos mene, kaupė teorines knygas, prenumeravo žurnalus ir studijavo „formalistinių“ technikų reglamentą. Tačiau Balsio kūrybinei prigimčiai buvo artimesnis taisyklių nesuvaržytas kūrybinis polėkis, o „sausa“ racionalios prigimties dodekafonijos technika jo vidinės muzikos skambesio neatliepė. Neatsitiktinai dar dodekafonijos atėjimo į Lietuvą laikotarpiu (XX a. 7 deš.) Balsys prisijungė prie jos kritikų, tačiau viešam oponavimui priešpriešino kompozicinius bandymus savo kūrybinėje laboratorijoje. Laisva dodekafonine technika, kuri artėjo prie 12-tonės technikos, Balsys komponavo savo etapinius kūrinius („Dramatinės freskos“ (1965), oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1969), opera „Kelionė į Tilžę“ (1980) ir kt.). 12-tonių serijų intonacinis potencialas grindė šių opusų tematizmą, serijų fragmentai persmelkė svarbiausias instrumentines ar vokalines partijas. Serijų segmentų plėtojimas „Dramatinėse freskose“ ir oratorijoje greičiau priminė laisvą Kopfmotive ar bazinių struktūrų plėtojimą atonalioje terpėje, t. y. nebuvo sukaustytas griežto dodekafonijos technikos reglamento.Straipsnyje keliama hipotezė, kad susipažinęs su teoriniais dodekafonijos darbais (Ernsto Křeneko, George’o Perle’o, Bogusławo Schäfferio ir kt.) Balsys, kaip ir daugelis lietuvių kompozitorių, stokojo šia technika sukurtų partitūrų pavyzdžių. 7-ajame dešimtmetyje jis greičiausiai dar nebuvo susipažinęs su klasikiniais dodekafoniniais opusais (pvz., A. Weberno kūriniais), kurie būtų atskleidę griežtus serijų funkcionavimo kompozicijoje reikalavimus. Santykis su dodekafonija ir serijų funkcionavimo formos ėmė keistis apie 1978 m., kai rengdamasis kurti operą Balsys iš Maskvos pasiskolino ir savo metodu (perrašydamas ranka ir tyrinėdamas) išanalizavo A. Bergo operų („Wozzeck“ ir „Lulu“) partitūras. Analizė pakeitė dodekafonijos traktuotę 12-tonės serijos plėtojimo požiūriu, kas tapo akivaizdu jo operos „Kelionė į Tilžę“ partitūroje. [Iš leidinio]

ENThe study focuses on the one-hundred year period of 1919–2019, significant for music history in its own way. As is well known, dodecaphony made its public debut in 1919 by the premiere of Josef Matthias Hauer’s Nomos op. 19, recognised as the first dodecaphonic composition which laid the foundation for the twelve-tone technique, or the law of the series. 1919 was also the year of birth of Eduardas Balsys. The two facts provoked an in-depth study of Balsys’ modernist work and its relation with the twelve-tone technique of musical composition. The study provides the context of the Lithuanian culture in the 1960s, the circumstances of Lithuanian composers’ acquaintanceship with the dodecaphonic technique, and Balsys’ relation with the “formalised” Western compositional method. Keywords: twelve-tone technique, dodecaphony, series, Eduardas Balsys, oratorio, opera, concerto-symphony, monocycle, free technique. [From the publication]