Multifariousness of interpretations of Eduardas Balsys’ ballet "Eglė the queen of grass snakes"

LTŠiandien, švenčiant kompozitoriaus Eduardo Balsio gimimo 100-metį, Lietuvoje rodomos net dvi jo baleto „Eglė žalčių karalienė“ versijos. Pirmosios autorius – choreografas George’as Williamsonas (dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas, dirigentas Davidas Geringas, 2015, LNOBT), antrosios – Martynas Rimeikis (scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas Levas Kleinas, dirigentas Modestas Barkauskas, Klaipėdos muzikinis teatras; premjera Palangos koncertų salėje įvyko 2019 m. rugpjūčio 16 d.). Apskritai šio baleto interpretacijų aruodas pripildytas penkiais veikalais. Dar jį papildykime Vytauto Grivicko pastatymu grindžiama baleto ekranizacija – iki šiol vieninteliu lietuvišku filmu-baletu (1965) bei retokai skambančiu koncertiniu variantu – Siuita iš baleto (1961) bei D. Geringo parengta Siuita violončelei ir fortepijonui (apie 2010). Keturi „Eglės žalčių karalienės“ pastatymai atskleidė ganėtinai konfliktišką lietuvių muzikos ir choreografijos būseną. Vytauto Grivicko (1960) ir Elegijaus Bukaičio (1976) interpretacijos kardinaliai skiriasi, bet jos abi netenkino nei kompozitoriaus (apie tai E. Balsys kalbėjo TV laidoje 1980 m. rugsėjo 26 d.), nei, manau, daugelio šio autoriaus muzikos gerbėjų. E. Balsio muzika jau buvo pažengusi toliau realistinės V. Grivicko pastatymo koncepcijos (dailininkas J. Jankus, dirigentas Ch. Potašinskas). Kita vertus, novatoriški E. Bukaičio ieškojimai labiau susiliejo su scenovaizdžiu (dailininkas Rimtautas Gibavičius) nei su muzika (dirigentas Ch. Potašinskas), nuosaikiai moderniu E. Balsio sumanymu. Egidijaus Domeikos „Eglės žalčių karalienės“ versija (1995, dailininkė D. Mataitienė, dirigentas J. Aleksa), pagrįsta neoklasikiniu šokiu, atrodė perdėm bendrinės, neindividualios kalbos, nepretenzingai „universali“.2015 m. G. Williamsonas pastatymo prioritetu pasirinko Eglės jausmų dramos dinaminę kreivę su jos dvasinę stiprybę iškeliančia kulminacija. Tačiau britų choreografo vaizduotę ribojo siekis pasakoti „tikrą“ istoriją. Tai provokavo naudoti realistinius atributus ir mizanscenas, kurie glumino. Penktoji – M. Rimeikio – choreografinė interpretacija, manau, yra organiškiausia. Judesys nedetalizavo naratyvinio-literatūrinio pasakos turinio, papildomomis prasmėmis neapsunkino ir mitologinės veikalo prasmės. Choreografas juos sintezavo įsigilinęs į baleto libreto ir muzikos autoriaus sumanymą. E. Balsio veikale užkoduotą emocinį draminį turinį M. Rimeikis perskaitė šiuolaikiniu šokiu, įprasminančiu klasika tapusios muzikos gyvybingumą. [Iš leidinio]

ENOn the occasion of the 100th birth anniversary of composer Eduardas Balsys, the article aims to show the lasting value and multifariousness of the interpretations of one of his most popular works – “Eglė the Queen of Grass Snakes” (1960) ballet, as well as to disclose their different aesthetic principles and the stylistics of the movements employed, which is determined both by a rich literary source – a fairy tale and a myth – and current trends. The strengths and weaknesses of the productions are analysed from the aspect of the synthesis of music and choreography that is essential for the genre of ballet and highlights or diminishes the role of music in the ballet, creating a new synergistic quality of the work. Keywords: Balsys, ballet “Eglė the Oueen of Grass Snakes”, music, interpretation, choreography, scenography, synthesis, synergy. [From the publication]