Ričardo Gavelio Vilniaus chronotopas ir Emile'io Ciorano dekompozicijos poezija

LTRičardas Gavelis (1950-2002) savo postmodernistinių romanų cikle remiasi populiariosios literatūros menine konvencija. Lietuvių romano eurokanonas Gavelio kūryboje grindžiamas dekonstrukcija. Pirmiausia į akis krinta Gavelio pasakojimo sąsajos su rumunų filosofo Emile‘io Ciorano (1911-1995) iškeltais dekompozicijos ir utopijos principais. Gavelis, fabuluodamas medžiagą, tikrovės nekopijuoja, bet ją deformuoja. Daug kas atėję iš amerikietiškų komiksų, čia ir ateivių tema, ir lavoninių seksualiniai motyvai. Kriminaliniai motyvai romane derinami su aktualaus publicistinio tipo svarstymais. Daug ironijos, aliuzijų į madingus kinų filosofijos kontekstus. Romanų pavadinimais Gavelis koduoja mitologinę periferijos-centro situaciją. Estetinė Gavelio programa – šokiruojanti. Jam rūpi parodyti dekonstrukcinių jėgų darbą. Iškreipti veikėjų sąmonės įspūdžiai atitinka paranojos psichinę būseną, būdingą sovietinio laikotarpio Lietuvos piliečiams. Tad Gavelio rašymas būtų ne siurrealistinių automatinio rašymo atmaina, bet postmodernistinio pasakojimo pavyzdys. Grįžtant prie Ciorano atbalsių Gavelio prozoje pasakytina, jog tai, kad mistiška, Gavelis įvardija rožės arba veidrodžio įvaizdžiais. Teologijos dvasia išugdytas Cioranas apie imperijų dekadansą rašo pasitelkdamas Ispanijos mistikų kalbą. Savo traktatuose jis svarsto apie perbrendusių civilizacijų puvimo, irimo požymius; jam rūpi tarpsnis, kai instinktai ir malonumai nebeatitinka biologinių funkcijų, geidulingumas tapma tikslu savaime, orgazmo technika seksualumą paverčia mokslu – visa tai randama Gavelio kūryboje.Reikšminiai žodžiai: Ciorano, Emile'io; Romanai, postmodernūs; Kriminalinis motyvas; Erotika; Tezinis pasakojimas; Baltiškasis kodas.

ENRičardas Gavelis (1950-2002) based his cycle of postmodernist novels on the artistic convention of popular literature. The eurocanon of the Lithuanian novel in Gavelis’ works is grounded on deconstruction. The links of Gavelis’ stories with the principles of decomposition and utopia, raised by a Romanian philosopher Emile Cioran (1911-1995), are the most evident. R. Gavelis does not copy reality but deforms it. A great influence of American comic is felt, for example, the topic of aliens, sexual motives of mortuaries. There is a great deal of irony, allusions to fashionable contexts of Chinese philosophy. Gavelis encodes the mythological situation of periphery and centre in the titles of novels. Gavelis’ aesthetical program is shocking. He is interested in showing the work of deconstructive powers. Distorted impressions of the consciousness of characters equal to the state of paranoia, characteristic to the Lithuanian citizens of the Soviet period. Therefore, the writing of Gavelis is not a version of surreal automatic writing but an example of postmodern story. Coming back to the resonances of Cioran in Gavelis’ prose, it is worth noting that he expresses mystery with the symbols of a rose or a mirror. Cioran, brought up in the spirit of theology, writes on the decadence of empires using the language of Spanish mystics. He deals with the features of the decay and decomposition of overmature civilisations in his treatises, he is interested in the period when instincts and pleasures do not comply with biological functions anymore, sensuality becomes a goal in itself, the technique of orgasm turns sexuality into a science – all this can be found in Gavelis’ works.