Lietuvių ir latvių tautinės tapatybės išsaugojimo siekiai DP stovyklose Vokietijoje

LTBaigiantis Antrajam pasauliniam karui visa Europa skendėjo griuvėsių dulkėse ir pelenuose. Tarp 1,8 milijono nelaimingųjų, iki 1945 metų vidurio užtvindžiusių Vakarų Europos valstybes, daugelis jau nebeturėjo kur grįžti. Vieni prarado savo pastogę, kiti – ir tėvynę, kur galėtų grįžti ir saugiai gyventi. Tarp jų apie 200000 Baltijos šalių gyventojų gelbėjosi nuo 1940–1941 metais patirto sovietinio teroro siaubo ir labai pagrįstai bijojo jo pasikartojimo Raudonajai armijai 1944 metais reokupuojant Baltijos valstybes. Vien iš Lietuvos, UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration – Jungtinių Tautų paramos ir atstatymo administracija) duomenimis, pasitraukė apie 6 000 gyventojų, iš jų 57495 įsikūrė Vokietijoje, tačiau skirtingose okupacinėse zonose; JAV ir Didžiosios Britanijos zonose apylygis skaičius – atitinkamai 30543 ir 24555, Prancūzijos – 23973. Latvių, apgyvendintų DP stovyklose, skaičius viršijo 110 tūkstančių. Nors 1944 metais Latviją paliko apie 250 tūkstančių jos gyventojų, tačiau maždaug 5500 iš jų laivais persikėlė per Baltijos jūrą į Švediją, o dar apie 100 tūkstančių latvių buvo sugrąžinta 1945 metais į jau sovietų okupuotą Latviją iš sovietinės okupacinės Vokietijos zonos . Visų šių žmonių, neatsižvelgiant į tautybę, religiją ar kitus veiksnius, laukė vienodas likimas DP (displaced persons – perkeltieji asmenys) stovyklose. Šios dvi raidės, regis, suniveliavo visų likimus, nors tuo metu tai atrodė pakankamai didelis žingsnis normallaus gyvenimo link. Aišku, gyvenimas tik galėjo atrodyti normalesnis po baisių sukrėtimų, patirtų paliekant gimtuosius namus ir leidžiantis į visišką nežinią.Straipsnyje plačiausias dėmesys skiriamas tautinės tapatybės išsaugojimui per švietimo sistemą, laikomą pagrindu tolesnei tautų ateičiai, neapsiribojant vien viduriniu švietimu didelėje gausoje įvairaus lygio mokyklų, taip pat gana plačiai analizuojama Pabaltijo universiteto Pineberge prie Hamburgo veikla, kur vyko ženklūs tautinio tapatumo pokyčiai visų trijų Baltijos tautų mąstysenoje, pabrėžiant unikalią šio universiteto sandarą. Svarbią vietą tautinės tapatybės saugojimui darė ir DP stovyklose gausiai išplėtota meninė saviveikla, įtraukusi plačius lietuvių, latvių, taip pat ir kitų tautų visuomenės sluoksnius. [Iš straipsnio, p. 68]

ENThis article reviews the efforts of two neighborly nations sharing a common destiny to preserve their national identity in the DP camps in which more than 60,000 Lithuanians and about 95,000 Latvians ended up after World War II. As they awaited a resolution of their further fate, the refugees of these nations began to organize their own schools, arts groups, and a national community life patterned after precedents established in the prewar Lithuanian and Latvian states. Many of these refugees had a clearly formed conception of national identity according to which nationality was held to be a fundamental element of national independence and welfare and its safeguard for the future. The article looks at the preservation of national identity mainly through the prism of memoirs supplemented by statistical data and the results of historical research. It emphasizes the change of the old, and the emergence of new, forms of maintaining national identity, forms arising under extraordinary circumstances, especially in the second half of the DP camp period, when it became clear that a quick return to the homeland is not in the offing. Thus the necessity of preparing for the preservation of one’s identity in a longlasting diaspora framework within a multicultural world became evident. [From the publication]