Teritorinės tapatybės konstravimas formuojantis moderniam Pabaltijo vokiečių ir Suomijos švedų tautiniam sąmoningumui

LTŠio straipsnio tikslas yra palyginti teritorinės tapatybės ir jos kūrimo vaidmenį dviejų tautinių grupių (etnosocialinių ir etnopolitinių vienetų) istorijoje. Pabaltijo vokiečių ir Suomijos švedų grupės pasirinktos neatsitiktinai, kadangi teritorinė politinė tapatybė abiem grupėms buvo reikšminga išlikimo sąlyga. Tačiau viena grupė išliko ir sėkmingai gyvuoja, o kitos grupės mūsų dienomis nebėra. Pabaltijo vokiečiai (arba baltvokiečiai – toliau bus vartojamas šis terminas) kaip atskiras etnosocialinis teritorinis darinys mūsų dienomis neegzistuoja, Suomijos švedai pagal gyventojų skaičių yra nors mažėjanti, tačiau įsitvirtinusi išskirtinė Suomijos gyventojų grupė. Teisinio reglamentavimo požiūriu jie netgi ne tautinė mažuma dejure, o lygiateisė su suomiais Suomijos tautos dalis. Tą lygiateisiškumą pirmiausia lemia konstituciškai įtvirtinta oficiali dvikalbystė Suomijoje. Teritorinė tapatybė labai svarbi šiandienos Suomijos švedams. XIX a. formavosi neutralus, nuo etnolingvistinės tapatybės atribotas Suomijos gyventojo (ir piliečio) įvardijimas – finlenderis (finländare). Finlenderis – tai ir suomis, ir Suomijos švedas. Kada norima nurodyti vie Suomijos švedą, sakoma – švediškai kalbantis finlenderis (svensk talande finländare). Kodėl toks skirtingas šių dviejų grupių likimas, kas jį nulėmė? Išsamaus ir neginčijamo atsakymo šiame straipsnyje pateikti neįmanoma, tačiau bus siekiama nustatyti pagrindinius veiksnius ir sąlygas, lėmusias skirtingą baltvokiečių ir Suomijos švedų likimą. Pirmiausia, žinoma, bus telkiamasi į teritorinės tapatybės konstravimo specifikos analizę. Lyginti pasitelkiamoje įvairiakalbėje Pabaltijo ir Suomijos istorijos istoriografijoje nėra specialių abiejų teritorijų raidą lyginančių darbų, bet fragmentiškai kalbama apie su teritorine ta patybe susijusius klausimus. [Iš Įvado]

ENThe purpose of this article is to compare the role that territorial identity and its formation played in the history of two national groups; in effect, two ethnosocial and ethnopolitical collectivities: Baltic Germans and Finnish Swedes. These national groups were picked not at random, since for both, their territorial and political identity was a significant condition of their survival. As it turns out, one group did indeed survive and still enjoys a full-fledged existence today; the other is now defunct. The nation and state of Finland consists of Finnish-speaking and Swedish-speaking citizens; according to Finland’s constitution, both languages have the status of a state language. This is a result of the 19th century Finnish national movement, based in large part on the priority of territorial identity over ethnolinguistic identity. From the middle of the 19th century onwards, Baltic German reformers and writers strove to fashion a territorial Baltic identity, to be shared by all inhabitants of that land. For a time these efforts did influence the Latvian intelligentsia and members of the Latvian national movement. But then differences over social and economic reforms and questions of culture and language caused leaders of the Latvian national movement to accord a clear priority to ethnolinguistic identity and to derive territorial identity from etnolinguistic identity rather than vice versa. Efforts to create a common territorial Baltic identity in the 19th century and the beginning of the 20th ended in failure. [From the publication]