ES kaip vystomojo bendradarbiavimo donorė - viena ar viena iš 28?

LTŠiame knygos skyriuje klausiama, ar Europos Sąjungą galima laikyti vieninga paramos vystymuisi donore, ar jos institucijos tėra dar vienas donoras, veikiantis greta 27 valstybių narių. Siekiant atsakyti į šį klausimą, į vystomojo bendradarbiavimo (VB) politiką žiūrima per kolektyvinio veiksmo prizmę, o ES bei jos valstybių narių VB politikų bruožai nagrinėjami išskiriant du elementus, prisidedančius prie kolektyvinių problemų sprendimo – kultūrą ir interesus. Atlikta analizė rodo, jog ES egzistuoja tam tikra vystymosi politikos europeizacija, kuomet tiek valstybėms narėms aktualios temos perkeliamos į ES lygmenį, tiek ir ES vertybės bei tikslai atsispindi valstybių narių VB strategijose. ES valstybių narių prioritetai itin smarkiai skiriasi – atrodo, kad valstybės specializuojasi tiek geografiškai, tiek ir tematiškai. Tai nebūtinai yra problema – 2014–2017 m. paramos srautų analizė rodo, jog po ES skėčiu veikiantys donorai gali pasiūlyti skirtingus dalykus skirtingoms šalims. Taip pat atrodo, kad ES institucijos, savo ruožtu, specializuojasi spręsdamos „bendrąsias ES problemas“ (pavyzdžiui, migracijos keliamus iššūkius). Vis dėlto skirtingi prioritetai lėtina bendrų sprendimų priėmimą. Situaciją apsunkina ir tai, kad senosios ES narės, turinčios plačias dvišales vystomojo bendradarbiavimo programas, turi daugiausia ką prarasti daugiau galių dėl bendros VB politikos formavimo perleidus ES institucijoms. Taigi, šiuo metu ES galima laikyti „šizofreniška“ donore – lyg ir viena (egzistuoja tam tikros bendros vertybės ir bendri interesai), bet su kartais pasireiškiančiomis 28-iomis skirtingomis asmenybėmis. [Iš leidinio]

ENThe chapter “The EU as a Donor of Development Cooperation – the One or One of the 28?”, written by Ieva Giedraitytė, asks if the EU should be considered as an independent and coherent donor of official development aid, or if its institutions are only one more donor functioning alongside its 27 Member States. To answer this question, the chapter approaches the development cooperation policy from the perspective of collective action. It analyses the latest available development cooperation strategies and ODA flows (during 2014-2017) of the EU and its Member States. In this manner, the article captures two elements facilitating the collective action dilemmas: culture and values. The analysis confirms the existence of the “modest Europeanisation” of EU development policy, as some priorities of Member States are being uploaded to the EU level, and general EU values and norms are integrated into national development strategies. At the same time, one can observe an emerging specialisation as different EU Member States target different geographical regions, while the EU Institutions seem to work for the resolution of pan-European challenges (such as migration). However, these diverging priorities affect the speed of decision taking. The fact that older EU members have large bilateral development cooperation programmes and stand to lose the most if more coordinated EU development policies are created also complicates the matter. Consequently, one could currently call the EU “a schizophrenic donor”: a coherent actor with clear interests and values, but with 28 periodically emerging different personalities. [Extract, p. 244]