Europos (dez)integracijos teorizavimo ypatumai XXI a. pradžioje

LTŠio tyrimo tikslas – išskirti ir įvardyti pagrindinius Europos integracijos teorizavimo bruožus, kurie išryškėjo per pirmuosius du šio amžiaus dešimtmečius ir kurie yra santykinai nauji, palyginti su klasikinėmis Europos integracijos teorijomis. Apžvelgus svarbiausias publikacijas ir jose užfiksuotus teorinius debatus galima konstatuoti, kad „krizių serialo“ veikiamų diskusijų kontekste savo konceptualumu išsiskiria du konceptualiniai konstruktai – postfunkcionalizmas ir naujasis tarpvyriausybiškumas. Kaip jau matyti iš pačių teorijų pavadinimų, jas sieja organiškas ryšys su jų pirmtakėmis: postfunkcionalizmą su neofunkcionalizmu, o „naująjį“ tarpvyriausybiškumą su ankstesniais tarpvyriausybiškumo variantais (realistiniu ir liberaliuoju). Šios naujos teorijos plėtojosi ant ankstesnio įdirbio pagrindo. Tačiau šių teorijų panašumai į pirmtakes yra nedideli, o jų įneštos inovacijos aiškiai leidžia jas laikyti kokybiškai naujomis teorijomis, kurios atliepia naują Europos Sąjungos empiriką, naujus integracijos ir dezintegracijos reiškinius. Kaip tik dėl to, nepaisant visų jų skirtumų, galima išskirti ir keletą bendrų jų bruožų arba inovacijų. Pirma, abiem teorijoms labai svarbi yra laiko riba. Nepretenduodamos pateikti visiškai naujo požiūrio į integraciją, jos susitelkia į integracijos po Mastrichto ypatybes.Antra, abiem teorijoms būdingas vidaus politikos matmens poveikio integracijos procesui sureikšminimas. Ir vienos, ir kitos teorijos požiūriu, šis vidaus politikos veiksnys nėra palankus integracijai, ir jeigu jos ir nesustabdo, tai bent jau gerokai komplikuoja jos tolesnį gilėjimą, o integracijos subjektus skatina ieškoti naujų integracijos formų ir pavidalų. Trečia, abiem teorijoms būdinga funkcinės tarpusavio priklausomybės ir ekonominio utilitarizmo kaip pagrindinio integracijos veiksnio svarbos revizija bei tapatybinio veiksnio sureikšminimas. Ar šios teorinės inovacijos yra aktualios ir svarbios ir eventualiam Lietuvos dalyvavimo Europos integracijoje teorizavimui ir „įsubjektinimui“? Be jokios abejonės, tai yra labai svarbu, nes Lietuva faktiškai beveik niekada ir neturėjo reikalų su ES pirmtake EEB ir pradėjo dalyvauti Europos integracijoje jau įsigaliojus Mastrichto sutarčiai. [Iš leidinio]

ENThe aim of the chapter “Peculiarities of Theorising about European (Dis)Integration at the Beginning of the 21st century”, written by Gediminas Vitkus, is to single out and identify the main features of the theorisation about European integration which emerged during the first two decades of the 21st century. After reviewing the most important publications and the theoretical debates recorded in them, it can be concluded that, in the context of the discussions that took place in the general impact of the EU’s “series of crises”, two conceptual accounts stand out - Postfunctionalism and the New Intergovernmentalism. As can be seen from the titles of the theories, they have an organic connection to their predecessors: Postfunctionalism with Neofunctionalism, and “New” Intergovernmentalism with earlier variants of intergovernmentalism (realist and liberal). These new theories grew out of previous work. Two arguments can be used to substantiate this proposition. First, the theories do not explain why integration started and how it developed. By default, they adopted the interpretation of the reasons for integration proposed by their predecessors. Second, like their predecessors, they recognise the same key actors in the integration process. Postfunctionalism, like neofunctionalism, sees integration as a consequence of cooperation and competition between interest groups and other actors in the civil pluralistic society. The new intergovernmentalism, like its predecessors, sees integration primarily as a consequence of cooperation and competition between the governments of the Member States.However, despite these similarities, there are many more differences distinguishing these new theories from their predecessors. Both, Postfunctionalism and New Intergovernmentalism introduce innovations that clearly allow them to be seen as qualitatively new theories responding to new European realities. This is because the new theories focus not on the causes of integration but on the factors that may slow down and hinder this process. Therefore, despite all the differences between the new theoretical accounts, it is possible also to see some common features in the theorisation of (dis)integration in the first two decades of the 21st century. First, the timing is very important for both theories. Without pretending to present a completely new approach to integration, they focus on the features of post-Maastricht integration. In their view, the Maastricht Treaty was an important milestone in the development of European integration, from which a qualitatively different type of integration was already beginning to take shape. Second, both theories emphasise the impact of the domestic policy dimension on the integration process. Postfunctionalism calls it politicisation; New Intergovernmentalism calls it “transforming the process of forming the preferences of states”. From the point of view of both theories, this domestic policy factor is not conducive to integration, and if it does not stop it, it does at least significantly complicate it. Third, both theories revise the importance of functional interdependence and economic utilitarianism as a key factor for integration.They both put the main emphasis on the identity factor. While postfunctionalism recognises that the “engine” of integration identified by previous integration theory is still working, its impact is limited due to new factors related to societal identities; from the point of view of New Intergovernmentalism, factors related to the identities of societies force governments to practice “integration by stealth” with all the consequences tha entails. [Extract, p. 243]