Lietuvos narystė euro zonoje: patirtis ir dilemos

LTŠiame skyriuje aptariama Lietuvos narystė euro zonoje, įvertinant dalyvavimo joje nuo 2015 m. patirtį. Pirmiausia trumpai aptariamos diskusijos, kilusios Lietuvai pirmą kartą nesėkmingai bandant įsivesti eurą 2007 m., bei įvertinamos aplinkybės, leidusios tai padaryti 2015 m. Teigiama, jog Lietuvos stojimo į euro zoną istorija turėtų būti vertinama per vidinio šalies pasirengimo priemonių koordinavimo ir pinigų bei valiutos kurso politikos suderinamumo su naryste euro zonoje prizmę. Tada išsamiai pristatomi teoriniai narystės euro zonoje privalumai ir trūkumai, daugiausia remiantis optimalios valiutų erdvės teorija. Pažymima, kad ekonomine prasme negalima vienareikšmiškai teigti, kad šaliai yra visada naudinga prisijungti prie bendros valiutos erdvės. Kartu atskleidžiama, kad dėl kontekstinių ypatybių – fiksuoto valiutos kurso politikos bei pagrindinių prekybos partnerių ES, išskyrus Lenkiją, naudojamo euro – Lietuvos atveju narystės nauda greičiausiai nusvėrė kaštus tiek ekonomine, tiek politine prasme. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog ir Lietuvoje, ir kitose Baltijos šalyse politinis elitas narystę euro zonoje vertina ne tik kaip ekonominį sprendimą, bet ir kaip (geo)politinį projektą.Taip pat skyriuje išsamiai aptariama pastarųjų metų euro zonos raida ir reformos, kurias paskatino 2009 m. prasidėjusi euro zonos valstybių skolų krizė. Išskiriamos dvi požiūrio stovyklos – „pietietiškoji“, akcentuojanti būtinybę gilinti integraciją tam, kad euro zona labiau tenkintų optimalios valiutų erdvės sąlygas, ypač finansų sutelkimą centralizuotai reaguoti į asimetrinius šokus, ir „šiaurietiškoji“, pabrėžianti taisyklių laikymosi svarbą ir kartu „moralinės rizikos“ grėsmę. Galiausiai skyriuje aptariama, kokie galėtų būti Lietuvos interesai vykstančių ir planuojamų euro zonos reformų atžvilgiu, akcentuojant tokių svarbių prekybos partnerių kaip Lenkija stojimo į euro zoną svarbą, bendros ES finansų rinkos konsolidavimą bei euro zonos tvarumo stiprinimą. Pabrėžiama potenciali dilema Lietuvai, jei tektų rinktis tarp dalyvavimo naujose euro zonos integracijos gilinimo iniciatyvose ir noro išsaugoti sprendimų priėmimo autonomiją tokiais klausimais kaip mokesčių politika. [Iš leidinio]

ENThe chapter “Lithuania’s Membership in the Euro Area: Experience and Dilemmas”, written by three researchers – Simonas Algirdas Spurga, Vytautas Kuokštis and Ramūnas Vilpišauskas, discusses Lithuanian membership in the euro area and covers the period since 2015. It first touches on the debates regarding Lithuania’s first failure to introduce the euro in 2007 as well as its successful attempt in 2015. It is argued that the Lithuanian history of trying to join the euro area should be viewed through the lens of domestic preparedness in terms of the coordination of measures as well as the way domestic monetary and currency policy fits with the single currency area. Subsequently, the chapter presents a detailed overview of the benefits and costs of euro area membership, based primarily on the Optimum Currency Area (OCA) theory. It emphasises that, on purely economic grounds, one cannot conclude that joining the euro area is always beneficial to a particular country. At the same time, the Lithuanian context meant that the benefits for the country most likely outweighed the costs – due to the fixed exchange rate and the bulk of Lithuania’s trade partners (Poland being the exception) having the euro. One should also bear in mind that the Lithuanian political elite (as well as the elites in the two other Baltic countries) views euro area membership not only through the prism of economics, but also takes into consideration the geopolitical aspects.The chapter then turns to a detailed overview of the euro area reforms in recent years that have been prompted by the European sovereign debt crisis. Two schools of thought are distinguished - the “southern” school emphasising the need to deepen integration in order for the euro area to better meet the OCA criteria - and the “northern” school stressing the importance of obeying the rules as well as the dangers associated with the “moral hazard”. Finally, the chapter features a discussion on Lithuanian national interests vis-a-vis the ongoing and planned euro area reforms: it highlights the importance of Poland joining the euro area (Poland being a major trade partner for Lithuania), the consolidation of the EU’s capital markets as well as bolstering the euro area’s sustainability. The chapter identifies a potential dilemma for Lithuania should the country have to choose between participation in new initiatives to deepen euro area integration and willingness to safeguard decision-making autonomy regarding issues such as tax policy. [Extract, p. 241-242]

• Politikos mokslai / Political sciences
• Ekonomika / Economics