Kodėl partijos Lietuvoje vengia kritikuoti Europos Sąjungą?

LTTekste siekiama atsakyti, kodėl Lietuva liko viena iš kelių Europos Sąjungos valstybių narių, kur iki šiol partijos nėra linkusios politizuoti narystės Europos Sąjungoje. Šiuo atžvilgiu Lietuva pasižymi visiškai kitokia partinės politikos trajektorija nei dalyje Vidurio Rytų Europos šalių, pasižyminčių ryškia konfrontacija tarp nacionalinių ir europinių institucijų. Iki šiol akademinėje literatūroje tiek Lietuvos, tiek kitų Baltijos šalių polinkis aktyviai dalyvauti Europos integracijos procesuose buvo aiškinamas akcentuojant nacionalinio saugumo ir ekonominės gerovės argumentus. Tačiau atvirai euroskeptinės Estijos EKRE iškilimas tampant viena įtakingiausių parlamentinių partijų verčia suabejoti šių veiksnių pakankamumu. Tekstas susideda iš keturių dalių. Pirmiausia apžvelgiamos Lietuvos visuomenės paramos Europos Sąjungai tendencijos. Vėliau aprašoma euroskeptiškų partijų pasiūla Lietuvoje. Trečioje dalyje analizuojamas EKRE atvejis. Aiškinamasi, kokiomis aplinkybėmis iškilo ši partija ir kodėl jai pavyko patraukti nemažą dalį Estijos rinkėjų.Paskutinėje dalyje, atsižvelgiant į ankstesnėse dalyse aptartus faktus, įvertinami argumentai, pabrėžiantys politinių partijų organizacinius veiksnius, ir jų galimybės paaiškinti silpnai išreikšto lietuviškojo euroskepticizmo galvosūkį. Akcentuojama ES migracijos krizės svarba ir EKRE sugebėjimas išnaudoti ją konstruojant ES kaip nacionalinio saugumo grėsmės naratyvą. Taip pat atkreipiamas dėmesys į nesėkmingai susiklosčiusios Rolando Pakso politinės karjeros poveikį dešiniųjų populistinių partijų fragmentacijai Lietuvoje. Apsvarstoma gausia naryste pasižyminčių politinių partijų vidaus transformacijos procesų reikšmė euroskeptinių idėjų slopinimui ar plėtrai. Galiausiai parodoma, kad Lietuvos išskirtinumas dėl menkos euroskeptiškų partijų pasiūlos taip pat gali būti suprantamas kaip „tuščios demokratijos“ apraiška. [Iš leidinio]

ENThe chapter “Why do Political Parties in Lithuania Avoid Criticising the European Union?”, written by Liutauras Gudžinskas and Tomas Bekišas, aims to investigate why Lithuania has remained one of the few EU Member States where political parties are still not prone to politicise membership of the European Union. In this respect, the trajectory of Lithuania’s party politics has been diverging from some of the East-Central European countries characterised by open confrontation between national and European institutions. So far, the academic literature has emphasised arguments of national security and economic welfare in explaining the pro-European orientation of Lithuania, as well as of the other two Baltic countries. However, the case of EKRE, an openly Eurosceptic party that has recently become one of the heavyweights in Estonian politics, raises doubts about the sufficiency of these factors to explain the scarce supply of party Euroscepticism in the Baltic countries. This chapter consists of four sections. Firstly, there are observations concerning trends of societal support for European integration in Lithuania. Subsequently, the range of Eurosceptic parties in Lithuania is analysed. The third section focuses on the EKRE case by exploring under what circumstances this party evolved and how it managed to attract a significant share of Estonian voters.In the final section, considering previously discussed trends, the arguments stressing organisational factors of political parties and their potential to solve the puzzle of weakly expressed Lithuanian Euroscepticism are evaluated. The role of the EU refugee crisis is singled out, together with EKRE’s ability to exploit it to construct an image of the EU as a national security threat. In addition, attention is drawn to the impact of the unsuccessful political career of Rolandas Paksas and its relation to the fragmentation of right-wing populist parties in Lithuania. Attention is also paid to the internal transformation processes of parties with an extensive membership network showing how they may play a crucial role in the suppression or expansion of Eurosceptic ideas. Ultimately, the chapter concludes that Lithuania’s exceptionality regarding the weak supply of Eurosceptic parties could also be understood as a manifestation of “democratic hollowness”. [Extract, p. 241]