Inteligentai politinėje epochoje : recenzija

LTMonografijai parinktas puikus Wisławos Szymborskos epigrafas – eilėraštis „Epochos vaikai“. Šie vaikai niekur ir niekaip negali pasislėpti nuo politikos, nes pati „epocha politinė“, visos dienos, reikmės, genai, žingsniai, klausimai, reikšmės – politinės. Įvado atspirties tašku tampa Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“ (1963) ištartas, o vėliau bendriniu tapęs klausimas „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai šalia žudė žmogų?“ (p. 14), mokslinį tyrimą humanizuojant per asmeninės atsakomybės svarbą. Stovėjęs po medžiu personažas yra neapsisprendęs, neveiklus, ieškantis pasiteisinimo ir nuolat kankinamas sąžinės. Taip lyg apibendrinamas visos monografijos objektas – dvejojančios inteligentijos paveikslas. Inteligentija darbe iškyla kaip savita socialinė grupė (p. 17) ir kaip tam tikra moralinė bendruomenė (p. 19), ypač akcentuojamas humanitarų kultūrinis elitas, nes jis turėjo daugiausia galimybių būti viešai matomas ir save apsčiai reprezentavo tekstais. Pabrėždamas Lietuvoje nuo XIX a. galiojusį ir tarpukariu dar aukštą simbolinį inteligentų statusą, autorius pagrįstai klausia ir nuodugniai tiria, kodėl po 1944 m. okupacijos inteligentijos veiklos strategijos palinko į konformizmą (antai, didelis Vinco Mykolaičio-Putino autoritetas tarpukariu lėmė ir piktus priekaištus poetui Katorgininkų laiškuose). Apibrėžiama inteligentų bendruomenė nėra vienalytė, tai įvairias nuostatas turėjusių žmonių tinklas: nomenklatūrinė inteligentija, alternatyvi katalikiškos pakraipos inteligentija (savilaidos modelis), moraliniai autoritetai (Vincas Mykolaitis-Putinas, Romualdas Ozolas, Vytautas Kubilius, Ingė Lukšaitė ir kt., kurių egodokumentika gausiai remiamasi). [...]. [Iš teksto, p. 159]