LTMoišė Kulbakas, žymiausias jidiš rašytojas, tarpukariu gyvenęs Vilniuje, Kaune, Berlyne ir Minske, savo kūryboje naudojo gastropoetines metaforas ir nuorodas. Jau ankstyvojoje jo kūryboje galima aptikti vienas kitą papildančių perteklinių vaišių ir kuklumo kodų. Ir poezijoje, ir prozoje, derindamas kontrastingus gastrokodus („nevalgyti“, „valgyti viską“, „praryti“, „valgyti kukliai“ ir pan.), Kulbakas pasiūlo alternatyvias vertybių sistemas, kitokias laisvės formas. Svaiginančių gėrimų metaforms jis suteikia skirtingus brandumo ir patirties laipsnius, taip parodydamas pasiryžimą skaudžias gyvenimo aplinkybes įveikti su džiaugsmu ir entuziazmu. Pasitelkus eilėdaros ir semantinę analizę, straipsnyje išryškinami ir rekonstruojami valgymo įpročių, valgymo scenų ir įspūdingų maisto reprezentacijų vieta ir vaidmuo Kulbako poetiniame pasaulyje. Jo eilėraščių eilėdara ir garsiniai junginiai melodiškai pabrėžia „kuklaus“ ir paprasto maisto, kaip antai, daržovių (atliekančių ir atminties funkciją, t. y. susijusių su žydų Paschos švente) reikšmę. Kulbako romane "Mesijas, Efraimo sūnus" (1924) aprašomi tik įsivaizduojami arba sugadinti valgiai. Skaitytojui tai byloja apie neišsipildžiusį dvasinį ilgesį. Kulbako poezijoje vaizduojamose šventėse (Vestuvės, 1922) maistas atlieka socialinį vaidmenį dinamiškai integruodamas į šventę jos dalyvius, ypač vargšus. Maisto produktų ir patiekalų mažybinių formų vartojimas kvieslio kalboje šventės metu valgymo procesui suteikia socialumo ir tuo pačiu intymumo bruožų. Galiausiai straipsnyje bandoma rekonstruoti Kulbako simbolinę skonio schemą, jo dinamiškame poetiniame pasaulyje išdėstant „aukštus“ ir „žemus“, „centrinius“ ir „periferinius“ skonio kodus ir jų fizinius, mentalinius ir alegorinius (kultūrinius) atitikmenis. [Iš leidinio]
ENFor almost a hundred years, literary critics and scholars have been trying to reach the depths of Moses Kulbak’s work and find the most appropriate keys to interpreting his sophisticated and puzzling works. This article is an attempt to approach author’s work by focusing on seemingly less important details and reconstructing their relational network. The depiction of eating scenes, meals (including ruined and imagined ones), as well as food and drink have been chosen as focus point. Such strategy, emphasizing body in the humanities, allows to draw attention to other key issues, such as the relationship between body and soul, nourishment and intellect, intellect and faith, etc. The article deals with the first decade Kulbak’s work and examines less discussed sources of inspiration of the great Yiddish poet and prose writer. Using metric and semantic analysis, the place and role of eating habits, meal scenes and spectacular food representations in Kulbak’s poetic universe are explained and reconstructed. Food metaphors help uncover hidden interconnections, and although they often play only a connotative role, they are still powerful means for expressing the author’s message, while simultaneously concealing it. [From the publication]