Kaip išvysti gyvatės kojas? : recenzija
LTKoks mūsų santykis su negalia? Kas iš viso yra negalia? Kokia negalios sampratos istorija Lietuvoje? Kaip tik tokius aktualius klausimus savo monografijoje "Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose" nagrinėja Jurga Jonutytė su Giedre Šmitiene. Svarstydamos apie dažniausias žmonių reakcijas į negalią, autorės rašo, jog mūsų visuomenėje neįgalus asmuo paprastai arba pašalinamas iš mūsų žvilgsnio lauko (tarytum tampa nematomas, neegzistuojantis), arba, priešingai, į jį sutelkiama pernelyg daug dėmesio ir šis asmuo sukitinamas (angl. othering), paverčiamas „aš“ priešingybe. Pirmuoju atveju žmonės net savo giminių pasakojimuose tampa tik šešėliais, lieka pastebimi „labai fragmentiškai: lyg prisimenama, kad toks žmogus šeimoje buvo, bet koks jo likimas, kaip ir kur jis sulaukė gyvenimo pabaigos – jau nelabai svarbu“ (p. 44), o antruoju atveju „perteklinis kūno matomumas logiškai pateikiamas drauge su tam tikrais negalios egzotizavimo, fetišizavimo ar heroizavimo elementais“ (p. 51). Abu šie keliai J. Jonutytės ir G. Šmitienės matomi kaip ydingi, nužmoginantys. Todėl jos mėgina eiti trečiuoju keliu: negalios neidealizuoti ir neslėpti, jos nebijoti, bet ir nešlovinti – nei pernelyg ją sureikšminti, nei pateikti kaip nereikšmingą. Šitai puikiai pavyksta: kaip ir skelbiama knygos paantraštėje, apie negalią knygoje dažniausiai pasakojama pačių negalią turinčiųjų lūpomis. [...]. [Iš teksto, p. 139]
