LTLietuvos užsienio politikoje nuo 2004 m. rasdavosi vilčių, kad santykiai su Rusija gali tapti mažiau priešiški, pragmatiškesni, dalykiškesni. Tiesa, apie draugystę niekas tarp šalies užsienio politikos formuotojų net nebandė galvoti: tam neleidžia ilga skausmingai prisimenama praeitis ir naujesnės nepriklausomybės metų patirtys – tiek skaudžios artimų ir tolimų kaimynų kaip Ukrainos ar Sakartvelo, tiek savi susidūrimai. Mąstant apie Lietuvos santykius su Rusija ir teoriškai, ir praktikoje, neįmanoma ignoruoti struktūrinių sąlygų, visų pirma geografinės padėties, dėl kurios ir buvimas, ir mąstymas apie Rusiją tampa neišvengiamas. Rusija, būdama didelė valstybė, niekaip negalinti išspręsti savo vietos pasaulio politikoje iššūkių, norinti būti valstybe, kurią gerbia, tačiau ir kurios klauso (ir paklauso), o nesutinkančius su ja tarptautinius veikėjus linkusi bausti ar priversti elgtis pagal save, ir santykiuose su Lietuva siekia rodyti nuolatinį asimetriškumą. Ši asimetrija reiškia, kad tik viena šalis nurodinėja, sprendžia ir reikalauja, – kol kas kitokio bendravimo dvišaliuose kaimyniniuose santykiuose ji neįsivaizduoja. Nepanašu, kad pati Rusija norėtų tartis ir susitarti – išskyrus keletą infrastruktūrinių projektų Kaliningrado srityje, ji pati rodė abejingumą, susierzinimą arba nepasitenkinimą Lietuvos veiksmais. O be Rusijos pastangų ir noro ką nors keisti neįmanomas joks dvišalių santykių pokytis. Tad Lietuva santykiuose su Rusija siekdama neutralizuoti savo silpnumą, mažumą pasirinko dvišalių problemų internacionalizavimo, o vėliau ir europeizavimo strategiją. Santykių perkėlimas į ES lygmenį kartais būna daugiau, kartais mažiau sėkmingas, bet šiuo metu tai bene vienintelis būdas Lietuvai turėti ir formuoti savo santykius su Rusija. [Iš straipsnio, p. 179]